Apaštalų darbų knyga, kaip žinia, yra pati painiausia knyga visame Rašte. Turbūt dėl to tiek daug yra ir krikščioniškų pakraipų, nes visi kažkaip linksta į šį Luko veikalą ir jame sau ieško pamatinių tiesų. Tačiau esmė ta, kad Apaštalų darbai nėra doktrininė (mokslinė) knyga. Tai – istorinė knyga, kurioje aprašomas Izraelio tautos nuopolis ir Dievo perėjimas pas pagonis. Taip pat šioje knygoje parodoma dviejų pagrindinių apaštalų veikla Izraelio apaštalo Petro ir pagonių apaštalo Pauliaus. Nupuolus Izraelio tautai, dingsta iš horizonto ir jų pagrindinis apaštalas Petras. Po Izraelio nuopolio Dievas išgelbėja Paulių ir siunčia jį pas pagonis su nauja žinia. Po truputį dingsta Petras ir vis labiau iškyla Paulius. Būtent tas Pauliaus atsiradimo momentas ir buvo tuomet, kai Dievas siuntė Petrą pas Kornelijų. Pas Kornelijų Petras pamatė, kad viskas vyksta ne taip, kaip turėtų. Visų pirma, jei atkreipsite dėmesį, Jėzus mokė Izraelio apaštalus neiti pas pagonis, o eiti tik pas Izraelio tautą (Mt 10:6). Būtent taip ir elgėsi jo mokiniai – jie skelbė Evangeliją Izraelio tautai (Apd 2:14,36, 3:12,26, 11:19). Todėl kai Viešpats liepė Petrui eiti pas „nešvarius“ pagonis, jam tai buvo keista išgirsti iš Dievo lūpų. Tai buvo kažkas naujo, tai, ko Petras nesuprato. Be to, kai Petras skelbė Evangeliją pas Kornelijų, irgi atsitiko neįprastas dalykas įtikėję pagonys iš karto gavo Šv.Dvasią, o tik po to buvo pakrikštyti vandeniu. Viskas juk turėjo būti ne taip – pirmiausia įtikėjęs žmogus turėjo pasikrikštyti vandeniu, o tik po to gauti Šv.Dvasią (Apd 2:38). Siųsdamas pas Kornelijų, Dievas, manau, norėjo atkreipti Petro dėmesį į tai, kad Dievas pradėjo daryti kažką naujo, kas anksčiau nebuvo daroma. Manau būtent todėl Kristus siuntė Paulių į Jeruzalę, kad šis praneštų Izraelio apaštalams apie tą naują dalyką, apie Dievo išgelbėjimą pagonims (Gal 2:1-2,6-9; Rom 11:11). Nenuostabu, kad Petras savo antrame laiške rašo, jog Pauliaus laiškuose yra jam „sunkiai suprantamų dalykų“, nes ten rašomas kitoks mokslas, ne toks, kokį skelbia Petras (2Pt 3:15-16). Apaštalų darbų knyga yra permainų aprašymas, bet jokiu būdu ne doktrininė knyga, kad ja būtų galima paremti teologinius įsitikinimus. Kristaus kūno bažnyčiai visos doktrinos, visi pamokymai yra užrašyti pagonių apaštalo Pauliaus laiškuose, pradedant Laišku romiečiams ir baigiant Laišku Filemonui. Vienintelis Paulius rašo apie Kristaus kūną ir jo paskirtį Dievo plane. Paulius gi rašo, kad jis užrašė paslaptį, kurios Dievas anksčiau neskelbė, tik jam vienam ją apreiškė Ef 3:1-9; Kol 1:24-27; Rom 16:25; Tit 1:2-3.
Nemažai skaitydamas ir nagrinėdamas Pauliaus laiškus, niekur juose nesu radęs nei menkiausios užuominos aopie tai, kad Kristaus kūno bažnyčia yra kunigystės dalininkė. Dievas kunigystę žadėjo vien Izraelio tautai (Iš 19:5-6). Dievas ateityje su Izraelio tauta sudarys naują sandorą, atleis jų nuodėmes, duos jiems Savo dvasią, įrašys į jų širdis įstatymą (Jer 31:31-34) ir tada Izraelio tauta bus karališka kunigija žemėje (Apr 5:10, Iz 61:6). Niekur Rašte Dievas nežadėjo pagonims ar Kristaus kūnui, kad jie bus kunigija žemėje. Manau, daugelis tikinčiųjų primeta Kristaus kūnui kunigystę, nes mano, kad Laiškas hebrajams parašytas apaštalo Pauliaus. Niekas nežino, tik spėlioja, kas parašė šį laišką, bet vienas dalykas labai aiškus šis laiškas parašytas hebrajams, t.y. Izraelio tautai. Paskaičius Išėjimo ir Kunigų knyga, ir jas sugretinus su Laišku hebrajams neįmanoma nepastebėti, kad visi tie raštai yra neatsiejami vienas nuo kito. Laiške hebrajams aiškinama apie tai, kaip Senojo Testamento mirtingus ir nuodėmingus kunigus pakeitė naujas, amžinas ir be nuodėmės aukščiausias kunigas Jėzus Kristus; kaip laikinas ST kunigų aukojamas gyvulių aukas pakeitė tobula Kristaus auka; ir kaip senąją sandorą Dievas pakeis nauja sandora Izraeliui. Laiške hebrajams dėstomas mokslas apie tai, kokią įtaką Kristaus kryžiaus auka padarė Izraelio tautai.
< Grįžti į bendrą klausimų sąrašą | Kitas klausimas>
