Jei jums iškyla neaiškumų nagrinėjant Dievo Žodį,
jei nerandate atsakymų į jums kylančius klausimus,
o gal norite kuo nors pasidalinti,
neabejodami rašykite mums el. paštu


 

5. Ar jūs laikotės 10 Dievo įsakymų?

Į šį klausimą atsakysiu dviem aspektais.

Pirma, 10 Dievo įsakymų, kaip ir visas Dievo Įstatymas, reikalauja iš žmogaus visiško tobulumo. Jeigu žmogus būtų pajėgus jų laikytis, Dievas mums duotų amžinąjį gyvenimą. Tačiau nėra nei vieno žmogaus, kuris sugebėtų tobulai laikytis šių įsakymų, nepažeidamas jų. Rašoma: „Nesvetimauk“. Jėzus pasakė: „Jei vyras pažiūri į moterį, geisdamas jos savo širdyje, tai jis jau svetimavo su ja savo širdyje“. Tą patį galima pasakyti ir apie moteris, kai jos svetimauja savo širdyje. Nereikia to net fiziškai padaryti, užtenka tai padaryti širdyje, ir tu jau sulaužei įstatymą, kuriame rašoma: „Nesvetimauk“. Arba, kaip Raštas sako, jei nekenti kito žmogaus, tai tu jau esi žmogžudys, tai tolygu žmogaus nužudymui Dievo akyse. Taip, nekęsdamas kito žmogaus, tu sulaužai įsakymą „Nežudyk“.
Taigi – ar reikia laikytis įsakymų? Taip. Tačiau, ar mes galime jų laikytis? Ne. Juk būtent todėl Kristus ir mirė už mus ant kryžiaus – dėl to, kad mes, žmonės, laužome Dievo įsakymus. Juk jei mes būtume pajėgūs jų laikytis, tai Kristui nebūtų ir reikėję už mus mirti. Tuomet turbūt kyla klausimas, kodėl buvo duotas Įstatymas su 10 Dievo įsakymų, jei mes vis tiek jų nesilaikome? Jis buvo duotas tam, kad per tuos įsakymus mes pamatytume savo nuodėmingumą, savo nepajėgumą jų laikytis. Jei įsakymas sako „Nemeluok“, o aš meluoju, tai per tą įsakymą aš suvokiu, kad aš esu nusidėjėlis, aš jį laužau. Kaip ir yra parašyta, kad per įstatymą yra nuodėmės pažinimas (Rom 3:20). Skaitydamas Dievo įsakymus ir matydamas savo elges,į aš pamatau, kad aš tai laužau.

Antrasis gi aspektas yra toks: Rašte rašoma, kad Mozės įstatymas, kuriame yra ir 10 Dievo įsakymų, buvo duotas išskirtinai Izraelio tautai: „...izraelitai, kuriems priklauso įvaikystė ir šlovė, ir sandoros, ir įstatymo leidyba, ir Dievo tarnystė, ir pažadai...“ (Rom 9:4). Praeityje Dievas sau atskyrė vieną tautą, kad ji atstovautų Jį žemėje, kad ji būtų skirtinga nuo visų kitų tautų žemėje. Toji tauta buvo Izraelis. Jie nebuvo ypatingesni už kitas tautas, nes mes visi esame gimę iš Adomo, visi iš Adomo paveldėjome nuodėmingą prigimtį. Tačiau Dievas norėjo, kad jie taptų Jo tauta – tik tuo ši tauta buvo ypatinga. Dievas davė šiai tautai pažadus, sandoras ir Įstatymą su įsakymais. Visos kitos tautos tuo metu buvo be Dievo pasaulyje, nei viena tauta negalėjo vadintis Dievo vardu, išskyrus Izraelio tautą. Todėl ir Įstatymas, sandoros ir pažadai buvo skirti tik Izraelio tautai. Nei lietuviai, nei graikai, nei anglai, nei ispanai, nei jokia kita tautybė anuo metu nebuvo Dievo tauta, nei su viena iš jų Jis nebuvo sudaręs sandorų ir nei vienai iš jų nebuvo davęs Įstatymo. Todėl Įstatymo su 10 Dievo įsakymų ir turėjo laikytis tik Izraelio tauta. Bet vėlgi, kaip jau minėjau, Įstatymas buvo duotas Izraeliui tik tam, kad jie pažintų savo nuodėmingą prigimtį ir suprastų, kad jie nėra tobuli Dievo akyse, kad jiems reikalingas išgelbėjimas iš nuodėmių. Visa tai buvo praeityje, kai Dievas buvo Izraelio Dievas.

Šiandien gi daug kas pasikeitę. Apaštalas Paulius rašo, kad mes gyvename ne pagal įstatymą, bet pagal malonę (Rom 6:14). Tai reiškia, kad šiandien niekas nebeturi gyventi pagal įstatymą, netgi žydai. Dievas pakeitė tvarką žemėje. Jis išgelbėjo Paulių ir davė jam skelbti Malonės evangeliją. Šią Evangeliją Paulius užrašė laiškuose, kuriuos mes turime savo biblijose. Laiške romiečiams Paulius rašo, kad mes gyvename ne pagal įstatymą, bet pagal malonę. Tai reikštų, kad 10 Dievo įsakymų, kurie yra užrašyti įstatyme, mums negalioja. Mums galioja kita tvarka – Dievo Malonė, kurią mums skelbia apaštalas Paulius (Apd 20:24,32).
Įstatymas ir Malonė – tai dvi skirtingos tvarkos, jos nesutampa. Pagal Įstatymą žydai turėdavo savo kūno pastangomis, savo gerais darbais, laikydamiesi įsakymų, užsitarnauti Dievo palaiminimus. Jeigu jie klausydavo Dievo įstatymo, tuomet Jis juos palaimindavo. Bet jeigu jie neklausydavo Jo įstatymo, tuomet Dievas juos bausdavo įvairiomis bausmėmis, apie kurias rašoma Mozės įstatyme. Gyvenimas pagal Įstatymą kėlė sąlygas: „Jei darysi gera, tai ir aš tau darysiu gera, o jei nedarysi gero, tai ir aš tau nedarysiu…“
Tuo tarpu gyvenimas pagal Dievo malonę yra visiškai kitoks. Mes neturime nieko daryti tam, kad užsitarnautume iš Dievo kokį palaiminimą. Mes, patikėję Kristaus auka už mūsų nuodėmes, dar nieko nepadarę, jau dabar esame gavę iš Dievo nuodėmių atleidimą, atpirkimą, išteisinimą, amžiną gyvenimą ir visus dvasinius palaiminimus (Ef 1:3). Dievas mums viską davė dovanai, tai mums nieko nekainavo, mums nieko jau nebetrūksta, mes esame amžinai saugūs Kristuje. Gyvenimas pagal Malonę – tai gyvenimas Dievo dovanos principu, kai mums nieko nereikia užsitarnauti, nes viskas mums duota dovanai.
Žinoma, tai nereiškia, kad mes galime daryti, ką norime. Anaiptol – Paulius rašo, kad malonė mus moko atsisakyti bedievystės ir pasaulietiškų geismų ir gyventi blaiviai, teisiai ir dievotai šiame dabartiniame pasaulyje (Tit 2:11,12). Mums nebetinka prisitaikyti prie šio dabartinio pasaulio, mes jau turime atnaujinti savo protą (Rom 12:2; 2Kor 4:16). Dievo malonės evangelija mus moko, mus keičia, atnaujina mūsų mąstymą, kad mes atspindėtume Kristaus savybes. Dievo malonė ne tik mus moko taip gyventi, bet dar ir įgalina mus taip gyventi. Dvasia, gyvenanti mumyse, padaro tuos malonės žodžius gyvus ir veiksmingus mūsų viduje (1Tes 2:13; Ef 1:19, 3:16). Tai jau nebe mūsų kūno sugebėjimai, ne mūsų pastangos daryti gera, bet pats Dievas per Savo žodį mus pakeičia, mus atgaivina, mus įgalina daryti tai, ko moko Dievo žodis. Todėl gyvenimas pagal malonę yra kur kas produktyvesnis nei gyvenimas pagal Įstatymą, besilaikant 10 Dievo įsakymų. Pagal Įstatymą žmogus savo kūno sugebėjimais turėjo daryti gerus darbus (jis žinoma, to negalėjo padaryti, nes buvo silpnas). Na, o pagal malonę pats Dievas mus visokeriopai palaimino ir suteikia mums galią per Savo žodį, kad mes darytume gerus Dievo darbus. Todėl apaštalas Paulius rašo, kad Įstatymo teisumas išsipildo mumyse, kai vaikštome ne pagal kūną (savo kūno sugebėjimais bandydami laikytis įsakymų), bet pagal Dvasią. Dvasia per Dievo malonės žodį suteikia mums galią, kad mes atliktume teisumo darbus ir taip išpildytume Dievo įstatymo teisumą. Taip, gyvendami pagal Dievo malonę, užrašytą Pauliaus laiškuose, išpildome Dievo įstatymą.

Apie tai, koks tas Dievo malonės gyvenimas ir kaip jūs galite jį sau pritaikyti, galite plačiai paisskaityti Laiško romiečiams pamokose.

< Grįžti į bendrą klausimų sąrašą | Kitas klausimas>

© A.B.U. 2007-2012