Būtų sunku šiandien rasti žmogų, kuris nebūtų girdėjęs apie Bibliją ar laikęs ją savo rankose. Ji yra ir mūsų, tikinčiųjų, namuose. Tačiau retas krikščionis žino, kaip atsirado Biblija ir kokia jos atsiradimo svarba. Daugelis žinome, jog Biblija – tai Dievo žodis, jog ji – galutinis autoritetas, tačiau retas kuris tuo tvirtai esame įsitikinęs ar žinantis, kas apie tai yra rašoma pačioje Biblijoje. Prieš keletą metų keli broliai Kristuje man parodė Biblijos eilutes, kurios pakeitė mano požiūrį į šią Knygą. Aš pats pamačiau, ką Dievo žodis sako apie jos atsiradimą ir svarbą. Tad pabandysiu su jumis pasidalinti tuo, kas Biblijoje rašoma apie atskleistą Dievo procesą bei apie tai, kaip atsirado Raštas ir kaip jis atkeliavo iki mūsų.

Ne vienas iš mūsų pažiūrėjęs į dangų susimąsto, koks yra Dievas, ką jis daro, kokie jo planai, ryšys su žmogumi ir pan. Pasaulyje yra tūkstančiai religijų, kurios skirtingai įsivaizduoja Dievą, skirtingai jį skelbia ir šlovina. Visa tai todėl, kad religijos tėra žmogaus susikurto Dievo vaizdas. Žmonės, atsižvelgdami į supančias juos aplinkybes, susikuria sau Dievo įvaizdį – koks jis yra, ką jis mąsto, daro, kaip jis laimina ar baudžia. Panagrinėję visas religijas pastebėtumėte, kad visos jos skelbia skirtingą Dievą. Nes žmogui neįmanoma pažinti Dievo savo jėgomis. Vienintelis būdas sužinoti apie kitą asmenį – tai išgirsti iš jo paties. Mes bendraujame su draugais, giminaičiais, kad juos labiau pažintume. Klausome, ką jiems mums sako, ir taip sužinome apie juos bei apie jų planus. Lygiai tas pats yra ir su Dievu. Neįmanom yra sužinoti, koks jis yra, ką jis daro, jeigu jis pats apie save nepapasakos.

1 Laiške korintiečiams, 2 skyriuje rašoma: „Akis nematė nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo dalykai, kuriuos Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.“ Kaip ir matome, nei vienam žmogui neįmanoma savo jėgomis sužinoti apie Dievą – nei akimis, nei ausimis, nei širdimi. Todėl Dievas apreiškė save, savo mintis, savo planus, kaip ir rašoma toliau: „Bet Dievas mums juos apreiškė savo Dvasia, nes Dvasia tiria visus dalykus, taip, gilius Dievo dalykus.“ (2Kor. 2:10)
Taigi mes pažįstame Dievą, kai jis pats apie save apreiškia. Gal 1:11-12 rašoma: „Bet aš patvirtinu jums, broliai, kad mano paskelbtoji evangelija nėra pagal žmogų. Nes aš nei gavau ją iš žmogaus, nei buvau jos išmokintas, bet Jėzaus Kristaus apreiškimu.“ Paulius rašo, jog jis skelbia evangeliją išgirstą ne iš žmogaus, bet iš Kristaus, kuris jam ją apreiškė. Lygiai tą patį Paulius rašo ir Ef. 3:1-3: „Dėl šios priežasties aš, Paulius, Jėzaus Kristaus kalinys dėl jūsų, pagonių, jeigu jūs esate girdėję apie Dievo malonės paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų, kaip kad apreiškimu jis man atskleidė paslaptį.“
Mes nei vienas nežinotume, kaip atsirado žemė, dangus, kaip Dievas mus sukūrė ir kt., jei Dievas nebūtų to apreiškęs Mozei, o jis nebūtų to užrašęs Pradžios knygoje, kurią mes galime skaityti. Taigi tam, kad sužinotume apie Dievą ir jo mintis, reikia, kad Dievas tai apreikštų mums.

Kitas labai svarbus dalykas yra tas, jog visi Dievo mums aprekšti žodžiai yra jo įkvėpti.
2Tim. 3:16 rašoma: „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui...“ Kiekvienas Rašte užrašytas žodis yra Dievo įkvėptas. O kaip apibrėžti įkvėpimą? Pats tiksliausias įkvėpimo apibrėžimas yra Ps. 33:6: „VIEŠPATIES žodžiu dangūs sukurti, jo burnos kvapu – visa jų kariuomenė“. Iš Pradžios knygos žinome, jog Dievas viską kūrė tardamas žodžius, kaip ir sakoma šioje psalmėje. Bet taip pat šioje psalmėje rašoma, jog Dievas tai padarė savo kvapu. Kitaip tariant, Dievas iškvėpė savo žodžius. Argi mes kalbėdami neiškvepiame žodžių? Mes praveriame savo burną ir išvepiame žodžius. Taip pasigirsta mūsų tariami žodžiai. Lygiai taip pat ir Dievas – jis praveria savo burną ir iškvepia žodžius. Pakartoto įstatymo 8 skyriuje, 3 eilutėje rašoma, kad žmogus negyvena vien duona, bet taip pat ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš VIEŠPATIES burnos. Visi žodžiai, kuriuos Dievas apreiškė ir užrašė savo knygoje, visi jie yra išėję iš jo burnos, visi jie yra įkvėpti – „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu“ (2Tim. 3:16).

Kitas pavyzdys: Apr. 19 skyriuje rašoma, kaip Kristus ateityje ateis į žemę ir sunkaikins savo priešus dviašmeniu kalaviju, išeinančiu iš jo burnos. Apaštalas Paulius taip pat rašė apie šį įvykį 2Tes. 2:8: „ Ir tada bus apreikštas tas Piktasis, kurį Viešpats užmuš savo burnos dvasia ir sunaikins savo atėjimo spindesiu“. Pastebėkite, jog Kristus atėjęs sunaikins Šėtoną savo burnos dvasia. Apreiškimo knygoje rašoma, kad iš Kristaus burnos išeina dviašmenis kalavijas, o kitur – kad sunaikins burnos dvasia. Iš tiesų tai nėra kažkoks didelis galvosūkis. Hbr. 4:12 rašoma, jog „Dievo žodis yra gyvas ir galingas, ir aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, prasiskverbiantis iki pasidalijimo skyriumi sielos ir dvasios, ir sąnarių bei kaulų smegenų, ir įžvelgiantis mintis bei širdies ketinimus.“
Mes žinome iš Biblijos, jog Kristus yra Dievas. Būtent kalavijas, kuris išeina iš Dievo burnos, ir yra Dievo žodis. Be jokių abejonių, kai atsiverčiame Bibliją ir pradedame ją skaityti, mes skaitome žodžius, kurie yra išėję iš Dievo burnos.

Gal. 3:8 rašoma, jog Abraomui kalbėjo Raštas, kad jame bus palaiminti visi žmonės. O Pradžios 12:3 rašoma, jog Viešpats kalbėjo Abraomui, kad jame bus palaimintos visos tautos. Ką tai reiškia? Akivaizdu, jog Dievas savo ištartus žodžius vadina Raštu. Tai yra, ką sako Viešpats, ir ką sako Raštas, yra vienas ir tas pats. Daugelis krikščionių trokšta sužinoti, ką jiems Dievas sako, nes visi nori vykdyti Dievo valią. Biblijoje aiškiai matome, kad visi Dievo kalbėti žodžiai yra surašyti Rašte. Dievas mums nekalba per jokį kitą šaltinį. Dažnai bažnyčiose išgirstame pastorius ar kitus tikinčiuosius, sakančius, jog jiems „kalbėjo Dievas“, tarsi jie girdėjo kažkokį tai tylų vidinį balsą, liepiantį jiems daryti vienus ar kitus dalykus. Kiti sako, jog Dievas sudėlioja jiems ženklus ir aplinkybes, per kurias Dievas tarsi nori kažką pasakyti. Tačiau tai visiškai neatitinka to, kas rašoma Biblijoje. Šiandien Dievas nei vienam žmogui nekalba kokiu nors tyliu balsu ar kokiais kitais ženklais. Viską, ką Dievas norėjo pasakyti, jau yra surašyta ant popieriaus, Rašte. Deja, maža krikščionių, kurie tai supranta ir skelbia.

Apd. 1:16 rašoma: „Vyrai ir broliai, turėjo išsipildyti Raštas, kurį Šventoji Dvasia anksčiau kalbėjo Dovydo burna...“ Aiškiai matyti, kad Dievas Šventoji Dvasia kalbėjo Raštą per Dovydo burną. O Dovydas tuos žodžius užrašė 41-oje psalmėje. Dar vienas pavyzdys: Apd. 28:25 rašoma: „Gerai sakė Šventoji Dvasia per pranašą Ezaiją mūsų tėvams...“ Dievas kalbėjo žodžius per pranašų burnas, ir tie žodžiai vadinami Raštu. Tokių pavyzdių Biblijoje yra aibė. Dievas duodavo pranašams žodžius, jie juos kalbėdavo ir užrašydavo įtraukdami į Raštą.

Štai mes priartėjome prie dar vieno labai svarbaus dalyko: mes žinome, kad Dievas apreikškė savo žodžius, juos įkvėpė ir savo žodžių apreiškimą užbaigė prieš beveik 2000 metų Pauliaus laišku Timotiejui: „VISAS Raštas yra duotas...“
O kaip šis Raštas pasiekė mus, gyvenančius XXI amžiuje?

Tai įgyvendinti Dievas buvo jau seniai suplanavęs. Ps. 12:6-7 rašoma: „VIEŠPATIES žodžiai yra gryni žodžiai, kaip sidabras, išbandytas žemės krosnyje, septynis kartus išvalytas. Tu, VIEŠPATIE, juos ištesėsi, tu išsaugosi juos nuo šios kartos per amžius.“ Dievas iš anksto numatė ir apreiškė žmogui, kad jis savo žodį išsaugos per visas kartas. Yra keli būdai išsaugoti žodžius. Vienas iš jų – iš lūpų į lūpas. Sakykime, Jonas papasakojo Andriui, Andrius papasakojo Jokūbui, Jokūbas – Linai, ir taip iki Tomo. O Tomas nuėjo ir papasakojo tai Jonui, nuo kurio viskas prasidėjo. Tačiau Jonas, išgirs savo pasakojimą jau nebe tokį – jame nebebus daugelio jo ištartų žodžių – kai kas bus išimta, kai kas pridėta. Ir panašu, jog tai nėra geriausias būdas išsaugoti pasakojimą. Todėl Dievas turi patikimesnį būdą, kaip išsaugoti savo pasakytus žodžius. Dievo tikslas buvo surašyti savo žodžius į knygą, iš kurios žodžiai nedingtų, kad tai, kas parašytą, nebesikeistų per amžius. Štai keletas pavyzdžių Biblijoje apie šį išsaugojimo procesą:

Jer. 36:1-2: „Ketvirtaisiai Jozijo sūnaus Jehojakimo, Judo karaliaus, metais šis žodis atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES: ‘Pasiimk knygos ritinį ir įrašyk į jį visus žodžius, kuriuos tau kalbėjau prieš Izraelį...’“ Dievas liepė Jeremijui užrašyti visus jo kalbėtus žodžius į knygą. Toliau rašoma, jog Jeremijas pasikvietė raštininką Baruką, kuris užrašė visus Jeremijo padiktuotus Viešpaties žodžius ant popieriaus. Įst. 31:24: „Ir įvyko, jog kai Mozė buvo baigęs rašyti į knygą šito įstatymo žodžius, kol jie buvo užbaigti...“
Mozė taip pat užrašė visus Viešpaties kalbėtus žodžius į knygą, kuri vadinama Įstatymu. Kaip mes žinome, Įstatymas – tai Mozės surašyta Penkiaknygė – nuo Pradžios knygos iki Pakartotino įstatymo. Po Mozės Penkiaknygės seka Jozuės knyga. Joz. 24:26 rašoma: „Jozuė įrašė šituos žodžius į Dievo įstatymo knygą...“ Jozuė paėmė Mozės Įstatymo knygą ir pridėjo savo užrašytą knygą – žodžius, kuriuos jam davė Viešpats užrašyti. Ir taip per visą istoriją Biblija vis plėtėsi ir plėtėsi, kol ją užbaigė paskutinis jos autorius – apaštalas Paulius, kuris, kaip jau buvo minėta, rašo, jog yra duotas visas Raštas.

Iškyla dar vienas svarbus dalykas. Kaip žinia, Mozė, Jozuė, Samuelis ir visi kiti, rašiusieji Biblijos tekstą, parašė po vienintelį rankraštį. Mozė parašė Penkiaknygės tik vieną egzempliorių. Lygiai taip pat ir kiti Biblijos autoriai. Tai kaip gi Dievo išsaugos savo Raštą iš kartos į kartą, kaip gi visi pasaulio žmonės galės skaityti tą patį originalų rankraštį? Tai neįmanoma, ir tai Dievas iš anksto buvo numatęs.
Įst. 17:18-19: „Ir bus, jog, kai jis sėdės savo karalystės soste, jis turi nusirašyti į knygą šito įstatymo kopiją, iš to, kuris yra kunigų levitų akivaizdoje; ir ji turi būti pas jį, ir jis turi ją skaityti per visas savo gyvenimo dienas; kad jis išmoktų bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo, laikytis visų šito įstatymo žodžių ir šitų įsakų, kad juos vykdytų...“ Šiame skyriuje Mozė kalba Izraeliui Viešpaties žodžius, kad ji turi išsirinkti karalių ir koks jis turi būti. Ir Izraelio karalius turės paimti Mozės parašytą Įstatymo knygą bei pasidaryti jos kopiją. Dievas liepia padaryti jo knygos kopijas. Jo tikslas nėra išsaugoti originalą, bet kad jo žodis būtų platinamas per kopijas. Šiandien niekas negalėtų surasti Dievo žodžio originalo, todėl, kad jo nebėra – jis seniai virtęs dulkėmis. Visi daiktai dėvisi, o ypač knygos, kurių puslapius sklaidome kas dieną. Būtent todėl Dievas pasirūpino, kad iš jo knygos būtų daromos kopijos.

Štai keletas pavyzdžių Biblijoje, kur aiškiai matyti, jog tikintieji turėjo originalo kopijas: Apd. 8:30: „Ir Pilypas nubėgo ten pas jį ir išgirdo jį skaitant pranašą Ezaiją, ir tarė: ‘Ar tu supranti, ką tu skaitai?‘” Eunuchas skaitė Izaijo knygą. Bet ar jis skaitė tą originalą, kurį Izaijas parašė savo ranka? Žinoma, kad ne. Eunuchas netgi nebuvo žydas, jis tiesiog turėjo Izaijo knygos kopiją.
Lk. 4:17: „ Ir jam buvo paduota pranašo Ezaijo knyga...“ Jėzui atnešė tą pačią Izaijo knygą, kurią vėliau, Apd. 8 skyriuje, kaip matėme, skaitė eunuchas. Argi jie abu skaitė tą patį originalų rankraštį? Žinoma, kad ne. Ši knyga netgi nebuvo Jėzaus nuosava knyga, jam padavė ją sinagogoje.
Apd. 15:21: „Nes Mozė nuo senų laikų turi kiekviename mieste tų, kurie skelbia jį, skaitomą sinagogose kiekvieną sabato dieną.“ Kaip matome, kiekviename mieste žydai turėjo sinagogas, kuriose buvo skelbiamas Įstatymas. Savaime suprantama, kad visos tos sinagogos negalėjo dalintis vienu ir tuo pačiu originaliu rankraščiu vienu metu – jie visi turėjo pasidarę kopijas.
Taip pat ir Timotiejus – nuo vaikystės skaitė Raštą, kurį turėjo jo mama ir senelė – 2Tim. 1:5, 3:15. Ir tokių pavyzdžių Biblijoje yra labai daug. Kad ir tai, jog visi Naujojo testamento autoriai cituoja Senąjį testamentą iš savo turimų kopijų.
Taigi matome, jog Dievo tikslas yra išsaugoti savo žodį per visą savo istoriją ne originaliuose Rašto rankraščiuose, bet per Rašto kopijų gausą, kad žmonės turėtų jas savo rankose.

Būtų galima tuo ir užbaigti, nes kaip ir aišku, jog Dievas apreiškė, įkvėpė, surašė ant popieriaus savo Žodį ir liepė jį padauginti per kopijas. Tačiau tai dar ne viskas.
Senasis testamentas yra parašytas hebrajų ir vietomis – aramėjų kalbomis. O Naujasis testamentas – graikiškai. Visos padarytos originalių rankraščių kopijos atitinkamai buvo hebrajų bei aramėjų ir graikų kalbomis. Ar kas iš mūsų moka šias kalbas? Na, angliškai, prancūziškai, ar ispaniškai – dar kaip nors, bet hebrajiškai ir graikiškai..? Tai kaip gi žmogui būtų įmanoma sužinoti, ką Dievas kalbėjo Mozei, ką Jėzus kalbėjo žydams, ką Paulius parašė pagonims? Dievas aiškiai davė žmogui suprasti, kad tas originalaus rašo kopijas reikia išversti į kitas kalbas.
Pažiūrėkime, pvz., į 1 Tim. 2:3-4: „Nes tai yra gera ir priimtina akyse Dievo, mūsų Gelbėtojo; kuris nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir ateitų į tiesos pažinimą.“ Dievas nori išgelbėti visus žmones, ir kad visi sužinotų tiesą. Bet ne visi pasaulio žmonės supranta hebrajų bei graikų kalbas.
Taip pat Rom. 16:25-26: „ Na o tam, kuris yra pajėgus jus įtvirtinti pagal mano evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą pagal apreiškimą paslapties, kuri buvo laikoma paslaptyje nuo pasaulio pradžios, bet dabar yra atskleista ir pranašų raštais pagal amžinojo Dievo įsakymą duota pažinti visoms tautoms tikėjimo klusnumui“.
Dievas apreiškė evangeliją, užrašytą apaštalo Pauliaus laiškuose, visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui. Tuo Dievas duoda suprasti, kad jo Raštas turi būti išverstas į visų tautų kalbas, idant jos galėtų paklusti Dievo apreikštam tikėjimui.
Arba antai kitas pavyzdys: Apd. 22:1-2: „Vyrai, broliai ir tėvai, išklausykite jūs mano apsigynimo prieš jus (ir kai jie išgirdo jį kalbant jiems hebrajų kalba, jie dar labiau nutilo, ir jis sako)...“ Paulius kreipėsi į žydų auditoriją hebrajų kalba. Visa jo kalba yra surašyta 3-21 eilutėse. Tačiau Lukas, rašydamas šias Apaštalų darbų knygos eilutes, neužrašė jų hebrajiškai, kaip kad Paulius kalbėjo žydams. Šią Pauliaus kalbą jis užrašė graikiškai, kaip ir likusią Apaštalų darbų knygą. Tai – puikus pavyzdys, jog rašant Raštą buvo verčiama iš vienos kalbos į kitą. Dievas Šventoji Dvasia davė Lukui surašyti tuos žodžius, išverstus iš hebrajų į graikų kalbą. Pats Dievas duoda pavyzdį, kad jo žodis turi būti išverstas į kitas kalbas.

Tad šiandien originalaus Rašto kopijos yra išverstos į daugybę pasaulio kalbų ir vis dar verčiamos į naujas, kad žmonės galėtų skaityti Dievo įkvėptus, per istoriją išsaugotus žodžius.
Ir mums, lietuviams, Dievas išsaugojo savo žodį lietuvių kalba. Mes taip pat turime Dievo žodį savo gimtąja kalba. Kai jūs skaitote Bibliją, jūs skaitote tai, ką Dievas sako. O susidurdami su Biblija, jūs susiduriate su pačiu Dievu. „...Nes tu esi išaukštinęs savo žodį aukščiau už visą savo vardą...“ (Ps. 138:2)

Jei jūs norite išsamiau sužinoti apie Rankraščių išsaugojimą, siūlome pasiklausyti Rankraščių įrodymų pamokų.

• Kiti straipsniai >