Palatoje guli jauna mergina. Prieš keletą dienų ji buvo sveika ir laiminga... Vieną vakarą ji ėjo šalikele, kai staiga neblaivus vairuotojas pertrenkė ją mašina... ir štai ji guli palatoje, o šalia jos sėdi pražilęs tėvas bei linguodamas galva aimanuoja: „Kodėl, kodėl...? Už ką, Dievas mane baudžia? Prieš metus netekau savo žmonos, kuri būdama 45-erių metų mirė nuo vėžio... Štai, dabar sėdžiu prie savo vienintelės dukros lovos, ir nežinau ar ji išgyvens... Kodėl, Dieve? kuo mes tau nusikaltome?“
Panašių situacijų rasime ne vienoje šeimoje, ir tai ne vienam palieka randą. Ar tikrai Dievas nubaudė tuos žmones, ar tikrai įvairios nelaimės palieka Dievo pirštų antspaudus? Ne vienas turbūt užduodame sau tokį klausimą: „Dieve, ar tu tikrai baudi žmones šiandien, norėdamas kažką jiems parodyti, juos nubausti, pamokyti?“
Pažvelkime ką sako Dievo žodis, kur Dievas pats kalba už save ir atsako, kas gi dedasi pasaulyje šiandien, iš kur tos nelaimės, ligos, sunkus gyvenimas ir t.t.
Laiške Romiečiams 8:22 rašoma: „Mes žinome, jog visa kūrinija iki šiol tebedejuoja ir tebesikankina skausme.“ Kitoje eilutėje (Rom. 8:21) rašoma, jog kūrinija dabar yra suirimo, gedimo vergovėje, ji genda, dėvisi. Jei netikite, pažiūrėkite į savo senelių kūnus, kurie kažkada buvo jauni, gražūs, sveiki, tačiau dabar jų kūnai sukritę, oda susiraukšlėjusi, kaulai „braška“, juos kankina visokios ligos, skausmai. Tokia realybė – kai mes senstame, mūsų kūnai vis labiau dėvisi, mums skauda, mes sergame ir vieną gražią dieną visiškai susidėvėję mirštame. Tokia yra kiekvieno žemėje gyvenančio kūrinio – ar tai žmogaus, ar tai gyvūno perspektyva. Vienas žmogus sulaukia žilos senatvės, kitas dar būdamas vaikas ar vidutinio amžiaus netikėtai miršta. Bet kuriuo atveju ir vienas, ir kitas yra gedimo vergijoje. Kodėl gi mes esame tokioje situacijoje, kodėl mes kas dieną senstame ir galop mirštame? Dar kitoje Romiečių laiško eilutėje (Rom. 8:20) rašoma, jog kūrinys yra pajungtas tuštybei. Dievas pasmerkė žmogų tuštybei, gedimui, suirimui. Kodėl gi Dievas tai padarė? Negi Jis koks tai piktas ir žiaurus Dievas, kuris tik ir nori kitiems blogo: nubausti, pasmerkti? Pati pirmoji Biblijos knygą – Pradžios knyga aprašo, kaip Dievas sukūrė dangų ir žemę, o vėliau ir žmogų. Tada Dievas palaimino Adomą ir Ievą ir liepė jiems daugintis bei užvaldyti žemę. Dievas dosniai davė žmogui valgyti visų vaisių, daržovių, išskyrus vaisius nuo blogio ir gėrio pažinimo medžio. Tačiau žmogus nepaklausė Dievo žodžio ir suvalgė neleistiną vaisių. Žmogus nusidėjo – nesilaikė Dievo žodžio. Dievas už tai prakeikė žmogų, sakydamas: „Prakeikta bus žemė dėl tavęs. Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą. Erškėčius ir usnis ji tau augins... savo veido prakaite tu valgysi duoną kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas: nes dulkė tu esi, ir į dulkę sugrįši“ (Pr. 3:17-19).
Kaip matote, šiandien kūrinys yra gedimo vergovėje todėl, kad Dievas prakeikė žmogų ir visą žemę. Bet Dievas tai padarė dėl to, kad žmogus nusidėjo – neklausė Dievo žodžio. Todėl šiandien žmonės serga, miršta ir sunkiai dirba, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui. Šalia viso to žmonės kenčia dar ir vienas nuo kito, nes mes esame nuodėmingi.
Mergina gulėjo sunkioje būklėje ne todėl, kad Dievas ją nubaudė, ne todėl, kad norėjo pamokyti jos tėvą. Visa tai atsitiko todėl, kad vienas žmogus, praleidęs bare vakarą su bičiuliais ir gerai apsvaigęs, vos matydamas kelią, nesirūpindamas kitų žmonių saugumu, važiavo ir partrenkė merginą. Čia Dievas niekuo dėtas, nes Dievas neliepia nė vienam žmogui daryti nuodėmių. Žmogus pats „pjauna, ką yra pasėjęs“ (Gal. 6:7). Viskas, kas žemėje ar žmonijoje vyksta, visa tai yra nuodėmės ir prakeiktos, gendančios kūrinijos pasekmės. Žmonės patys kenčia nuo savo pačių nuodėmių, kenkdami vieni kitiems. Laiške Romiečiams, 8:23, rašoma, kad mes – tikintieji gyvename toje gendančioje kūrinijoje ir mes kartu su visa kūrinija dejuojame bei kankinamės skausmuose, gendame, sergame ir laukiame. Ko mes laukiame? Ar mes laukiame, kad Dievas mus išgydytų, duotų mums sveiką kūną? Vargiai! Aiškiai parašyta, kad mes laukiame ne išgydymo, bet mūsų kūno atpirkimo. Dievas mūsų negydys. 2 Kor. 4 skyriuje rašoma, kad mūsų išorinis kūnas nyksta diena iš dienos. Dievas supažindina mus su šia tiesa, kad mes neturėtume vilties klaidinguose dalykuose, tarsi Dievas ims mus ir išgydys. Dievas mums yra paruošęs kur kas geresnį dalyką. Vieną dieną mūsų kūnai bus atpirkti – mes būsime prikelti ir gausime tokį šlovingą kūną, kokį turi pats Jėzus Kristus, kaip rašoma laiške Filipiečiams, 3:21. Būtent to mes ir laukiame. Pagrindinis mūsų gyvenimas yra ateityje – tai mūsų šlovinga viltis. Vieną dieną visa kūrinija taip pat bus išvaduota iš tos prakeikimo vergovės. Dievas vieną dieną sukurs naują Dangų ir naują Žemę. Tačiau ne visi galės ten gyventi. O kas gi gyvens naujame Danguje ir naujoje Žemėje? Ten gyvens visi atpirkti Jėzaus Kristaus krauju, tie, kurie pasitikėjo Jėzumi Kristumi – savo Gelbėtoju – jų nuodėmės atleistos, jie yra gavę amžinąjį gyvenimą dovanai. Žemėje gyvens Dievo atpirktasis Izraelis, kuriems buvo pažadėta karalystė per Abraomą, o Danguje gyvens Kristaus kūnas, kurį Dievas prieš pasaulio sukūrimą išsirinko ten gyventi, kaip rašoma laiške Efeziečiams, 1:3-4.

* * * * * * *

Jeigu jūs šiandien vis dar nesate įtikėjęs Kristumi kaip savo Gelbėtoju, tuomet tai padarykite. Nežinia, kas jums gali atsitikti rytoj, gal jums atsitiks kokia nelaimė, ir netikėta mirtis pasibels į jūsų duris. Po mirties jau bus per vėlu, nes po mirties jau jūsų lauks teismas, bet nebe galimybė įtikėti Kristumi. Neišgelbėti žmonės negalės džiaugtis per amžius su visa išgelbėtaja kūrinija Dievo šlovėje, kada Jis parodys Savo malonės turtus esantiems Kristuje Jėzuje, tiems, kurie yra atpirkti Kristaus krauju, išgelbėti nuo bausmės už nuodėmes. Tuo tarpu tie, kurie nepasitikėjo Kristumi kaip savo Gelbėtoju, turės praleisti visą savo amžinybę atskirti nuo Viešpaties meilės, malonės, gerumo, jiems Dievas skirs rūstybę, bausmę už nuodėmes, ir jie kankinsis ugnies ežere, kęsdami amžiną bausmę, nes jie nenorėjo, kad Jėzus Kristus juos išgelbėtų. Aš nelinkiu jums prisijungti prie tos grupės žmonių, kurie nenori tikėti Gelbėtoju ir taip būti išgelbėti. Verčiau junkitės prie tų, kurie yra išgelbėti ir atpirkti Kristaus krauju. Tai – ne religija, bet gyvenimas Kristuje Jėzuje per amžius – amžinas gyvenimas. Dievui nerūpi jūsų praeitis, Jam nerūpi jūsų geri darbai ar pastangos, nes tai jums nepadės, tai jūsų neišgelbės. Jūsų darbai negali jūsų išgelbėti – tai labai aiškiai sako Šventasis Raštas. Jus tegali išgelbėti Jėzus Kristus, kuris ir mirė už jūsų nuodėmes. Juo pasitikėtudami jūs esate išgelbėti nuo bausmės už savo nuodėmes. Dievas tenori matyti jūsų širdyje tikėjimą tuo, ką Jo Sūnus padarė ant kryžiaus, sumokėdamas už visas jūsų nuodėmes. Jeigu jūs pasitikėsite Juo ir vien tik Juo, o ne religija, tuomet Dievas, matydamas jūsų tikėjimą, atleis jūsų visas nuodėmes, jums suteiks Kristaus teisumą, perkels jus į Savo Sūnų, taip padovanodamas jums amžiną gyvenimą Danguje, KRISTUJE!

Prieš 3 metus aš išgirdau išgelbėjimo žinią ir supratau, kad esu nuodėmingas bei turėsiu kentėti už savo nuodėmes Ugnies ežere. Tačiau išgirdau ir tai, jog Jėzus Kristus buvo atėjęs į žemę bei mirė ant kryžiaus ir Savo krauju sumokėjo už visas mano nuodėmes, kad man pačiam nereikėtų už jas atsiskaityti. Ir aš pasitikėjau JUO, vien tiktai JUO, kaip savo GELBĖTOJU. Dievas pamatęs mano širdyje tikėjimą Jo žodžiu, mane išgelbėjo, išteisino mane duodamas man Savo teisumą ir perkėlė mane į Savo Sūnų. Akmuo nusirito nuo mano krūtinės, nes aš jau išgelbėtas!
Neseniai teko kalbėtis apie išgelbėjimą su viena moterimi. Ji man atsakė: „Tu sakai, jog visi žmonės nusidėjėliai, bet pats irgi toks esi.“ Aš jai atsakiau: „Žinoma, aš su jumis sutinku šimtu procentų. Aš žinau, kad aš irgi esu nusidėjėlis, kad Dievas už nuodėmes baus ir žinau, kad aš savęs negaliu išgelbėti nuo bausmės už nuodėmes. Štai būtent todėl aš ir pasitikiu Kristumi kaip savo Gelbėtoju, kuris vienintelis tegali mane išgelbėti, nes aš nenoriu po mirties eiti į pragarą”. Mane ir tą moterį sieja vienas dalykas – mes abu esame nusidėjėliai. Tačiau žinote koks yra skirtumas tarp jos ir manęs? Aš esu nusidėjėlis išgelbėtas Kristaus krauju ir Dievo malone, o ji turės pati susimokėti už savo nuodėmes, kentėdama Ugnies ežere, jeigu ji numirs taip ir nepatikėjusi Kristumi kaip savo Gelbėtoju.

„BET DIEVAS MUMS IŠREIŠKIA SAVO MEILĘ TUO, JOG, KOL MES DAR BUVOME NUSIDĖJĖLIAI, KRISTUS MIRĖ UŽ MUS... KRISTUS MIRĖ UŽ BEDIEVIUS“ (Rom. 5:6, 8).
Ar Dievas myli Savo priešus, bedievius? Taip. O kaip Dievas myli žmones, kuo pasireiškia Jo meilė mums? Žmonės sako: „Dievas yra meilė“, o kokia gi ta Dievo meilė? Rašoma, kad Kristus mirė už bedievius, už nusidėjėlius – už mūsų nuodėmes. Jeigu Kristui būtų reikėję mirti tik už gerus žmones, tuomet Jam nebūtų tekę to padaryti, nes gerų žmonių nėra. Vienintelis geras žmogus, tobulas, šventas, kuris nepadarė nė vienos nuodėmės, buvo Jėzus Kristus. Ar jūs pasitikėtumėte bedieviais, kurie meluoja, ar Tuo, kuris buvo be kaltės, be nuodėmės, kuris sako tiesą, jog Jis gali jus išgelbėti?..

• Kiti straipsniai >