Pamenu, kaip katalikų bažnyčioje girdėdavau sakant: „broliai ir seserys Kristuje“. Taip pat šį išsireiškimą tenka girdėti įvairiuose religiniuose sluoksniuose. O ką gi tai reiškia?

Biblijoje yra du išsireiškimai – „būti Kristuje“ ir „būti Adome“. Dievo akimis žiūrint, šiandien pasaulyje tėra dvi pagrindinės žmonių grupės: viena grupė, esanti Kristuje, o kita – Adome.
Kai Dievas sukūrė Adomą, jis aprūpino jį viskuo, ko tik žmogui bereikėtų, taip pat jam davė įvairiausių vaismedžių, kad nuo jų galėtų valgyti. Dievas įpareigojo Adomą rūpintis Edeno sodu ir su Ieva pripildyti žemę vaikais. Be viso to, Dievas uždraudė Adomui ir Ievai valgyti vaisių nuo vieno medžio, nuo kurio suvalgius, žmogus mirtų.
Biblijoje, Pradžios knygoje rašoma: „Ir VIEŠPATS Dievas įsakė žmogui, tardamas: ‘Nuo kiekvieno sodo medžio tu gali valgyti dovanai; bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo, tu nuo jo nevalgyk; nes tą dieną, kurią tu valgysi nuo jo, tu tikrai mirsi’.”
Kai Adomas ir Ieva suvalgė Dievo uždraustą vaisių, jie mirė. Tačiau tai ne vien fizinė mirtis, nes po to jie dar išgyveno kelis šimtmečius. Kai jie suvalgė tą uždraustą vaisių, jie pirmiausia mirė dvasiškai ir įgyjo nuodėmingą prigimtį. Todėl mes visi Adomo ir Ievos palikuonys gimstame turėdami savyje nuodėmingą prigimtį, kitaip tariant, mes, žmonės, visi iki vieno žemėje gimstame „Adome“.
Biblijoje, 2-ame Laiške korintiečiams rašoma: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus padaryti gyvi.“ Taip pat Laiške romiečiams panašiai rašoma: „kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę – mirtis; ir taip mirtis perėjo į visus žmones, nes visi nusidėjo“ – nuodėmės vaisius yra mirtis.
Iš Adomo mes paveldėjome nuodėmę ir mirtį, tiek fizinę, kai miršta mūsų kūnai, tiek dvasinę. Toji dvasinė mirtis turės savo pasekmes, apie kurias rašoma Apreiškime Jonui 20 skyriuje, 13-15 eilutėse: „Ir mirtis bei pragaras atidavė mirusiuosius, kurie buvo juose, ir jie kiekvienas buvo teisiamas pagal savo darbus. Ir mirtis bei pragaras buvo įmesti į Ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis. Ir kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą“.
Kiekvienas žmogus, iš Adomo paveldėjęs nuodėmę ir mirtį, nėra įrašytas Dievo gyvenimo knygoje. Toks žmogus nusipelno antrosios mirties Ugnies ežere, ir jis ten pasiliks visą amžinybę!
Štai ką reiškia būti Adome – kebli padėtis su baisiomis pasekmėmis.

O dabar štai – kita grupė žmonių, kurie daug laimingesni ir turintys džiaugsmingą amžinybę. Laiške korintiečiams rašoma: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus padaryti gyvi.“ Adome visi žmonės miršta, ir tos mirties pasekmės – Ugnies ežeras. Tačiau Kristuje žmogus įgauną gyvybę, Dievas suteikia jam savo gyvybę ir įrašo jį į gyvenimo knygą.
Štai keletas Biblijos citatų, kur rašoma apie mums suteiktą amžiną Dievo gyvenimą: „Nes nuodėmės atlygis yra mirtis; bet Dievo dovana yra amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“... „Bet Dievas, kuris yra turtingas gailestingumu, dėl savo didžios meilės, kuria jis mus mylėjo, net kai mes buvome mirę nuodėmėse, atgaivino mus kartu su Kristumi (jūs esate išgelbėti malone).“ (Laiškas romiečiams, Laiškas efeziečiams).
Kai žmogus patiki, kad už jį Kristus išliejo savo kraują, sumokėdamas už visas jo nuodėmes, tada Dievas tokį žmogų atgaivina, suteikia jam savo gyvybę, amžiną gyvenimą, kuris yra Dievo gyvenimas! O tas amžinasis gyvenimas – tai ne mūsų nuopelnas, tai – Dievo dovana! Todėl patikėjęs žmogus dvasiškai yra jau nebe Adome, bet Kristuje. Nei kunigas, nei pastorius, nei pats žmogus negali to padaryti, tik Dievas tai padaro. Kaip mes negalime sau suteikti Dievo gyvybės, taip mes negalime patys savęs perkelti į Kristų. Vienintelis dalykas, kurį mes galime padaryti, tai tik tikėti tuo. Tai vienintelis Dievo reikalavimas iš mūsų.
Tai galėtume palyginti su skendimu beribiame vandenyne, labai toli nuo kranto, kur jums staiga ištiesia ranką gelbėtojas. Jeigu jūs juo pasitikite, jūs jam nelaukdamas ištiesiate ranką. Bet jeigu jūs pasitikite savo jėgomis ir ryžtatės pats išsigelbėti iš vandenyno, iš kurio nėra išsigelbėjimo, tuomet jūs atmetate gelbėtojo ranką ir automatiškai atsisakote būti išgelbėtas. Lygiai taip pat ir žmogus, supratęs jog jis nepajėgus savęs išvaduoti iš nuodėmės ir iš bausmės už nuodėmę Ugnies ežere, nelaukdamas griebiasi Gelbėtojo Jėzaus Kristaus rankos. Tokį žmogaus tikėjimą Gelbėtoju Kristumi Dievas ir priima kaip nusitvėrimą už gelbėtojo rankos tame beribiame vandenyne. Dievas gelbėja ne tuos, kurie savimi pasitiki, bet tuos, kurie pasitiki Juo.

„Būti Kristuje“ dar kitaip vadinama „būti Kristaus kūne“. Biblijoje šios dvi sąvokos yra vartojamos sinonimiškai. Kristaus kūnas – tai tikinčiųjų žmonių grupė, tie, kurie dvasiškai yra perkelti iš Adomo į Kristų.
Tikintiesiems rašoma I Laiške korintiečiams, 12 skyriuje, 13 eilutėje: „Viena Dvasia mes visi (tikintieji) esame pakrikštyti į vieną kūną (Kristaus kūną)”.
Tą patį momentą, kai jūs nusprendžiate savo širdyje tikėti Jėzumi Kristumi kaip savo Gelbėtoju, Dievas Šventoji Dvasia pakrikštyja jus į Kristaus kūną. Tai – dvasinis krikštas, kurio nei pajusi, nei pamatysi. Tai – ne tas krikštas, apie kurį jūs greičiausiai esate girdėję skelbiant vienoje ar kitoje religinėje bendruomenėje. Tai – krikštas, kurį atlieka pats DIEVAS. Tokio krikšto negali atlikti joks kunigas ar pastorius. Pats Dievas tegali perkelti tikintįjį į Kristų. Kiti krikštai, kuriuos atlieka kunigai ar pastoriai, nieko neduoda, nes jie negali pakeisti žmogaus, ar tuo labiau perkelti jo dvasios į Kristų.
Tad žmogus, įtikėjęs Jėzumi kaip savo Gelbėtoju, yra dvasiškai pakrikštijamas, ir jis atsiduria pačioje saugiausioje, patikimiausioje vietoje – KRISTUJE. Nuo šiol Dievas žiūrėdamas į jus mato jus Kristuje, kuriame jūs turite atleistas visas nuodėmes – praeities, dabarties ir ateities. „Jis išgelbėjo mus iš tamsybės valdžios ir perkėlė mus į savo mielojo Sūnaus karalystę, kuriame mes turime atpirkimą per jo kraują, nuodėmių atleidimą“... „Ir jus, mirusius savo nuodėmėse ir jūsų kūno neapipjaustyme, jis atgaivino kartu su juo, atleidęs jums visus nusikaltimus.“ (Laiškas kolosiečiams).

Jums patikėjus Kristaus atlikta auka už jūsų nuodėmes, Dievas padaro nemažai dalykų: Jis atleidžia visas jūsų nuodėmes, Jis dvasiniu krikštu perkelia jus iš Adomo į Kristų, Jis jums dovanoja amžiną gyvenimą.
Be to, Jis dar jus sutaiko su Savimi, kaip rašoma Laiške romiečiams, 5-ame skyriuje, 1-oje eilutėje: „Išteisinti tikėjimu mes turime taiką su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.”

Gerai yra turėti taiką su Dievu, nes juk kas norėtų būti Jo priešu ar, dar blogiau, turėti Dievą savo priešu? Kai Dievas tikintįjį sutaiko su Savimi, tai reiškia, kad Dievas ant jo nebepyksta, nebėra tikslo, juk Kristus jau sumokėjo už visas jo nuodėmes. Tačiau Dievas išlies savo rūstybę ant netikinčiųjų Ugnies ežere, kurių nuodėmės neatleistos, jie per amžius neturės taikos su Dievu.
Mes susipykstame su giminaičiais, su draugais, vieni tai pergyvename lengviau kiti sunkiau, vieniems skaudžiau, kitiems mažiau skaudu, vieniems tai trunka ilgiau, kitiems trumpiau. Bet jeigu visas mūsų nuoskaudas sulygintume su ta baisia kančia Ugnies ežere, kuri tęsis be pabaigos, tai mūsų skausmai paskęstų kaip lašas jūroje. Dievas išlies visą savo sukauptą rūstybę ant žmonių, ir tai vyks be pertraukų, be jokios atgaivos! Tai parodo, kaip Dievas nekenčia nuodėmės. Argi nenuostabu viso to išvengti?!

Kuo labiau gilinantis į Bibliją, tuo labiau matyti, kad nepalyginamai geriau būti Kristuje, negu Adome, nepalyginamai geriau turėti nuodėmių atleidimą, amžiną gyvenimą ir taiką su Dievu, negu amžinai kentėti rūsčią Dievo bausmę už nuodėmes Ugnies ežere.
Biblijoje, panašiai kaip aukso kasyklose, kuo giliau kasi, tuo daugiau randi aukso ir praturtėji. Kuo labiau giliniesi į tai, kas esi Kristuje, tuo labiau pamatai, kad daraisi vis turtingesnis Kristuje.
Laiške efeziečiams, 1:3 rašoma: „Dievas palaimino mus Dangaus vietose visais dvasiniais palaiminimais Kristuje.”
Būti Kristuje, tai reiškia, kad jums nieko nebereikia daryti, kad Dievas jus palaimintų, nes Kristuje jus Dievas jau palaimino. Ir šioje eilutėje yra dar kitas labai svarbus žodis – „visais“. Tai reiškia, kad jums nebetrūksta jokio palaiminimo, ir jums nebereikia kažko siekti ar atlikinėti kokias tai religines apeigas, kad Dievas jus palaimintų. Visi palaiminimai reiškia visi be išimties. Dievas jau davė viską, ką Jis begalėjo duoti. Ir svarbu suvokti, jog tie palaiminimai jums duoti ne jūsų nuopelnu, bet todėl, kad jūs esate Kristuje.

Visas tas „auksas“, kurį mes randame Biblijos kloduose ir kuris mus praturtina, visa tai yra Kristaus „auksas“, kurį mums pažėrė Dievas. Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo: „Man, mažesniam už mažiausiąjį iš visų šventųjų, yra duota ši malonė, kad aš tarp pagonių skelbčiau neištiriamus Kristaus turtus.“... „kad ateinančiais amžiais Dievas savo gerumu mums per Jėzų Kristų parodytų beribius savo malonės turtus“...“.Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai yra Dievo dovana, ne darbais, kad kuris žmogus nesigirtų.“
Apaštalas Paulius buvo Dievo pasiųstas skelbti mums, pagonims, apie Kristaus turtus, kurie mums duodami dovanai per Dievo malonę. Visus tuos turtus mes paveldėjame patikėję savo Gelbėtoju Jėzumi Kristumi – turtus, kurie yra beribiai turtai, kuriuos Dievas mums rodys visą amžinybę, nes mes esame Kristuje.
Visa tai – tik keletas dalykų, kuriuos mes gavome iš Dievo dovanai.
Patys tinkamiausi žodžiai, kurie atspindi mūsų užtikrintą ir palaimintą poziciją Kristuje, yra žodžiai iš laiško Romiečiams, 8 skyriaus, 31 ir 32 eilučių:

„Tai ką gi mes dėl visų šitų dalykų pasakysime? Jei Dievas už mus, kas gi gali būti prieš mus? Tas, kuris nepagailėjo Savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus, tai kaip gi Jis ir visų dalykų nedovanotų kartu su Juo?“

• Kiti straipsniai >