ĮSTATYMAS IR MALONĖ
„Jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje.”
(Laiškas Romiečiams, 6:14)

Ne kiekvienas šiandien žinome, kaip gi vekia tas krikščioniškas gyvenimas, kokiais principais jis turi remtis. Dažnai užduodame sau klausimus: „Ar aš turiu kažką tai daryti, kad Dievas mane palaimintų?”, „Gal mano gyvenime yra nuodėmė, dėl kurios Dievas man atsuko nugarą ir neatsako į mano maldas?”, „Ką man padaryti, kad pasiekčiau tą ar aną?”, „O gal man nieko nereikia daryti, gal aš jau viską turiu?”.

Biblijoje yra du pagrindiniai principai, kuriais Dievas vadovaujasi bendraudamas su žmonėmis.
Vienas iš jų yra Įstatymo principas. Praeityje Dievas išvedė Izraelio tautą iš Egipto ir per Mozę davė jiems Įstatymą. Krikščionys, kurie šiandien nori gyventi pagal Įstatymą, siekdami laikytis „dešimties Dievo įsakymų”, net nesupranta, ką jie daro. Įstatymas buvo duotas tik vienai grupei žmonių – Izraelio tautai, ir Biblijoje pilna eilučių, kurios būtent tai ir sako (Rom. 9:4-5, Rom. 2:14, 17-20). O kaip įstatymas veikia, kuo vadovaujasi? Jis iškelia žmogui reikalavimus: jeigu darysi gerai, klausysi ką Aš sakau, laikysiesi Mano sandoros, tuomet Aš tave palaiminsiu. O jeigu tu neklausysi Mano žodžio, nesilaikysi mano sandorų, tuomet tu būsi pasmerktas, prakeiktas (Iš. 19:5-6, Kun. 26 sk., Įst. 28 sk.). Taigi Įstatymas vadovaujasi tokiu principu, ir praeityje Izraelio tauta gyveno turėdama štai tokius santykius su Dievu, o t.y. jie būtinai turėjo kažką daryti tam, kad būtų palaiminti, kad Dievas jų nenubaustų. Ir pagal įstatymą gyvenantis žydas visą gyvenimą gyveno pastovioje baimėje: „ar aš viską darau taip, kaip Dievo Įstatymas reikalauja, o gal esu ko nors iki galo nepadaręs?” Ir ta baimė motyvavo žydą daryti tuos darbus, kurių reikalavo įstatymas, nes jis bijojo būti pasmerktas, nubaustas. Tas principas galiojo praeityje, kai Dievas buvo Izraelio Dievas, kada Izraelio tauta buvo Dievo tauta, o „pagonys” buvo be Kristaus, be vilties, be Dievo pasaulyje, kaip rašoma Ef. 2:11,12.

Dabar pažiūrėkime į kitą principą, kuriuo Dievas vadovaujasi šiandien. Tai – Malonės principas. Dievo malonė yra tai, ką Dievas duoda žmogui dovanai – vien už tai, ką Kristus padarė ant kryžiaus. Kitaip sakant, Dievas duoda žmogui viską nemokamai Kristaus sąskaita, nes Kristus už viską sumokėjo, ir už mus patenkino Dievo reikalavimus. Rom. 3:24 sako: „Būdami išteisinti dovanai Jo malone per atpirkimą, kuris yra Kristuje Jėzuje”. Kitaip sakant, Dievas mus išteisina dovanai Savo malone vien dėl to, kad Kristus Savo krauju atpirko mus nuo bausmės už nuodėmę. Rom. 5:15-18 sako: „Bet ne toks yra nusikaltimas, kokia yra ir nemokama dovana [...] Dievo malonė ir dovana per malonę pagausėjo daugeliui [...] nemokama dovana yra iš daugelio nusikaltimų į išteisinimą [...] tai dar daugiau tie, kurie gauna malonės ir teisumo dovanos perteklių, viešpataus gyvenime per vieną, Jėzų Kristų [...] taip per vieno (Kristaus) teisumą nemokama dovana atėjo visų žmonių gyvenimo išteisinimui.” Ef.2:8, 9 sako: „Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai yra Dievo dovana

Kaip matome, Malonė, pagrįsta dovanos principu, todėl čia žmogaus darbai ar siekiai neturi vietos. Pagal malonę žmogui nereikia nieko daryti, nereikia įdėti jokių pastangų, kad Dievas palaimintų. Ef.1:3 sako, kad mes esame palaiminti visais dvasiniais palaiminimais Kristuje. Taigi mums nereikia siekti palaiminimų, ką reikėjo daryti tikintiesiems gyvenantiems pagal Įstatymą. Mes jau turime VISUS palaiminimus, jie jau mums duoti. Ir mes jų neužsitarnavome savo darbais – tai Dievo malonės dovana. Ar jums reikia nuodėmių atleidimo? Dievas jums jau atleido visas nuodėmes. Ar jums reikia išteisinimo, Dievo teisumo? Dievas ir tai jums jau parūpino. Ar jums reikia, kad Dievas jus palaimintų? Viską, ko jums reikia jūsų krikščioniškam gyvenimui, viską Dievas jums jau davė dovanai. Ir kitas pats svarbiausias dalykas yra tai, jog viską, ką jums Dievas davė, visa tai parūpino Jėzus Kristus atlikdamas darbą ant kryžiaus. Viskas, ką mums belieka daryti – tai tik priimti visa tai tikėjimu.

Nesuvokus, kas tai yra Dievo malonė ir kokiu principu ji veikia, neįmanoma gyventi krikščioniško gyvenimo. Ar jūs žinote, kad jums nereikia išpažinėti savo nuodėmių? Dievas JAU yra atleidęs jums visas nuodėmes (Kol. 2:13). Dievas jums atleido visas praeities, dabarties ir ateities nuodėmes. Jeigu jos nebūtų visos atleistos, Dievas nebūtų galėjęs jums duoti Savo teisumo. O kai Dievas tikintįjį išteisina, Jis jau nebepriskaito nė vienos nuodėmės, tuo jau pasirūpino Kristus ant kryžiaus. Ar žinote, kad jums nereikia iš Dievo nieko prašyti, jokių palaiminimų, kad Jis jums ką nors duotų? To nereikia jums daryti, nes jūs jau visa tai turite gavę iš Dievo. Ar žinote, kad jums nereikia ieškoti Dievo artumo? Jūs negalite būti arčiau Dievo nei būdami Kristuje, kai jumyse gyvena Dievas Šventoji Dvasia. Dievo nėra bažnyčios pastate, Jis nevaikšto, nesklando kažkur ore netikėtai tarsi įeidamas į tave, kad tau pasidarytų nuo to gera, atsirastų koks nuostabus jausmas, pradėtum matyti kažkokius tai vaizdus. Taip nėra. Dievas apsigyveno mumyse nuo to momento, kai mes įtikėjome Kristumi, kaip savo Gelbėtoju. Taip sako Dievo žodis (Ef. 1:13-14, 1 Kor. 6:19).

Vien tai, kad žmogus kalba apie Dievą, dar nereiškia, kad jis kalba tiesą. Tik Dievo žodis kalba tiesą apie Dievą. Todėl mums reikia pirmiausia sužinoti, ką rašo Dievas apie Save ir apie žmogų. Paulius rašo savo laiške: „negalvokite apie žmogų daugiau, negu parašyta”. O kas parašyta? Kad žmogus yra nuodėmingas, melagis ir t.t. Mes, kaip žmonės, neturime jokių vertybių, kurios patenkintų Dievą, mūsų vertybė yra vien tik Kristuje. Mūsų visos nuodėmės atleistos ne todėl, kad esame kažkas nuostabaus, nes nieko nuostabaus nėra žmoguje. Bet mums atleistos nuodėmės yra todėl, kad esame KRISTUJE, kuriame esame palaiminti visais dvasiniais palaiminimais, ne todėl, kad mes tokie talentingi, ne todėl, kad kažką pasiekėme ar užsidirbome tai iš Dievo savo siekimais – mumyse nieko nėra, už ką Dievas galėtų duoti nors vieną palaiminimą. Esame palaiminti visais dvasiniais palaiminimais todėl, kad esame KRISTUJE (Ef. 1:3). Dievo priimtini ne todėl, kad kažką tai ištikimai vykdome. O jeigu taip manote, tuomet jūs per gerai apie save galvojate – ne taip, kaip apie jus kalbama Dievo žodyje. Jūs esate priimtini Dievui todėl, kad jūs esate KRISTUJE (Ef. 1:6). Jūs esate teisūs Dievo akyse ne už tai, kas jūs esate, bet už tai, kad jūs turite Dievo teisumą. Ir tai nereiškia, kad viskas, kas išeina iš jūsų lūpų apie Dievą, yra tiesa. Tiesa yra Dievo žodyje, o ne žmogaus filosofijoje apie Dievą. Taip pat jūs turite momentalų priėjimą prie Dievo sosto savo maldoje ne todėl, kad tarsi jūs taip aistringai meldėtės ir tarsi „prasilaužėte” į dangų ar esate išpažinę savo nuodėmes Dievui. Jūs turite priėjimą prie Dievo bet kada ir bet kur, ir bet kokiu atveju ne todėl, kad Dievas pamatė jūsų pastangas, ar tarsi jūs žinote tam tikrą formulę, kaip prie Jo prieiti. Jūs turite laisvą, besalygišką, pastovų priėjimą prie Tėvo dėl to, kad jūs esate KRISTUJE (Ef. 2:18, 3:12). Taigi jūsų krikščioniškas gyvenimas – tai ne lipimas kopėčiomis aukštyn, tarsi norint kažką pasiekti ar gauti iš Dievo. Jūs JAU esate aukštybėse, turite pačią nuostabiausią, palaimintą poziciją KRISTUJE (Ef. 1:3, 2:6). Todėl viskas, ką jūs gavote iš Dievo ir visas jūsų krikščioniškas gyvenimas nesiremia jūsų pastangomis. Atvirkščiai – jūsų krikščioniško gyvenimo pradžia, prigimtis, ištakos, yra iš jūsų pozicijos KRISTUJE. Ir visa tai jūs gavote iš Dievo dovanai, Jo MALONE.
Nežinodami, kaip veikia malonės principas, gyvendami savo kūno pajėgumu, jūs visą laiką sieksite Dievo palankumo – jūs gyvensite pagal įstatymą.

Gal. 5:18 ir Rom. 6:14 rašo: „Jeigu jūs esate Dvasios vedami, jūs nesate įstatymo valdžioje [...] jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje.” Dvasia šiandien veda žmogų gyventi ne pagal įstatymą, bet pagal Dievo malonę. O ką reiškia „Dvasia veda”? Kaip tai vyksta? Jėzus Jono 6:63 sako, kad „žodžiai, kuriuos aš jums sakau, jie yra dvasia ir jie yra gyvenimas”. Pagal tai, ką sakė Jėzus, t.y. jog „žodžiai yra dvasia”, reiškia Dievo žodžiai yra neatsiejami nuo Šventosios Dvasios. Todėl vaikščioti pagal Dvasią tai yra vaikščioti tikint Dievo žodžiu. O kur gi tie Dievo žodžiai randami? 2 Pt. 1:21 sako: „šventi žmonės kalbėjo, kaip jie buvo skatinami Šventosios Dvasios.” Dievas Šventoji Dvasia davė pranašams ir apaštalams įkvėptus Dievo žodžius, kuriuos jie paskui užrašė ant popieriaus. Todėl jeigu jūs norite sužinoti, kur šiandien kalba Dievas, jums nereikia klausytis vidinių pašnibždėjimų, tarsi sakančių daryti tą ar aną, eiti ten ir ten, nes tai – tik jūsų pačių balsas, bet ne Dievo. Dievas jums tekalba iš tos Knygos, kurią Jis davė surašyti žmonėms. Dievas JAU viską pasakė ir surašė ant popieriaus. Todėl atsiverskite Bibliją ir ten jūs rasite Jo žodžius.
Jeigu jūs šiandien gyvenate pagal įstatymą, kuris buvo duotas Izraelio tautai Senojo Testamento laikais, tuomet jūs nevaikštote pagal Dievo Dvasią. Nes šiandien Dvasia veda tikintįjį gyventi ne pagal įstatymą, bet pagal Dievo malonę, apie kurią rašo Pagonių apaštalas Paulius savo laiškuose, skelbdamas jam vienam patikėtą Dievo malonės evangeliją (Apd. 20:24, Gal. 1:11-12).

Tikiuosi, kad Dievo žodis, kurį panagrinėjome, atnaujins jūsų mąstymą. Kad tai įvyktų, jums reikia vienintelio dalyko – tikėti tuo, ką rašo Dievo žodis. 1Tes.2:13 sako: „Dėl šios priežasties mes be paliovos dėkojame Dievui, kadangi, kai jūs priėmėte Dievo žodį, kurį jūs girdėjote iš mūsų, jūs priėmėte jį ne kaip žmonių žodį, bet kaip jis iš tikro yra, Dievo žodį, kuris veiksmingai ir veikia jumyse, kurie tikite”. Dievo žodis yra veiksmingas, veiksmingai veikia, atlieka tam tikrą darbą tikinčiuosiuose, bet tik tuose, kurie TIKI tuo. Dievo žodis nėra veiksmingas jeigu jūsų tikėjimas remiasi žmogaus išmintimi. Jis yra veiksmingas tik tuomet, kada jūsų tikėjimas remiasi VIEN TIK Dievo žodžiu.

Tikėkite tuo, ką sako Dievo žodis, ieškokite atsakymų Jame!

• Kiti straipsniai >

© A.B.U. 2007-2010