KAIP ŠIANDIEN DIEVAS VEIKIA?
„Aš esu nukryžiuotas su Kristumi: visgi aš gyvenu; tačiau nebe aš, bet Kristus gyvena manyje,
ir gyvenimą, kurį aš dabar gyvenu kūne, aš gyvenu Dievo Sūnaus tikėjimu...”

(Gal. 2:20)

Mes įsivaizduojame Dievo galią, Dievo poveikį pasireiškiant įvairiais stebuklais, gydymais, krentančia iš dangaus ugnimi, viskuo, kas būtų matoma akimis, kas suteikia įspūdį.

Taip, be jokių abejonių, apie tuos dalykus rašo Biblija, kurioje pilna pavyzdžių, kaip Dievas visa tai darė. Ypač tai pasireiškė kai Dievas buvo Izraelio tautos Dievas, kuriems Jis davė įvairius ženklus, darė stebuklus, kurių kiekvienas turėjo reikšmę ir parodydavo Izraelio tautai, kokie yra Dievo žingsniai, ką Jis daro.
Dievas išvedė Izraelio tautą iš Egipto, rodydamas galingus ženklus ir stebuklus. Kol Dievas buvo Izraelio tautos Dievas, Jis vykdė Savo planus susijusius su Izraelio tauta. 1 Kor. 1:22 rašoma: „Žydai reikalauja ženklo“. Jėzus, atėjęs pas Izraelio tautą savo žemiškoje tarnystėje, kalbėjo žydams: „Kol jūs nepamatysite ženklo, jūs netikėsite“ (Jn. 4:48).
Apd. 7-ame skyriuje įvyko Izraelio tautos nuopolis, žydai atmetė Šventosios Dvasios liudijimą ir užmėtė akmenimis Steponą, kurio lūpomis kalbėjo Šventoji Dvasia. Tuo metu Jėzus Kristus atsistojo Tėvo dešinėje, nes jau Jo priešai buvo patiesti po Jo kojomis – atėjo laikas teisti ir išlieti Savo rūstybę dėl to, kad Izraelio tauta atmetė Šventosios Dvasios liudijimą Apaštalų darbų 1-7 skyriuose.

Tačiau vietoje to Dievas sulaikė Savo teismą ir pradėjo daryti visai ką kitą. Apd. 7-ame skyriuje įvykus Izraelio griuvimui, išgelbėjimas atėjo pagonims (Rom. 11:11).
Šis, Pagonims atėjęs išgelbėjimas turėjo didelę įtaką žydams. Paulius rašo, kad tai sukėlė žydams pavydą (Rom.11:11,13,14). Ir tai buvo ne Pauliaus, bet Dievo tikslas.
Kyla klausimas: „O kaipgi žydai matė, kad Dievas dabar išėjęs pas pagonis?“ Kas gi galėtų geriau parodyti žydams Dievo veiksmus jei ne ženklai?.. Kadangi „žydai reikalauja ženklo“ (1 Kor. 1:22), pagonių bažnyčioms ir buvo duotos įvairios dvasinės dovanos, kurios anksčiau buvo duodamos Izraelio tautai (Mk 16:17-18, Apd. 2:4). Žydai, matydami tas dvasines dovanas pagonių tarpe, suprato, kad Dievas dabar yra pas pagonis.

Paulius rašo korintiečiams ir romiečiams apie įvairias dvasines dovanas, duotas Kristaus kūnui.
Vis dėlto Paulius rašo 1 Kor. 13:8-10 jog tos dvasinės dovanos yra laikinos, nes jos teikia dalinį pažinimą, jos negali ištobulinti tikinčiųjų, ir kai atsiras tai, kas tobula – tobulas pažinimas, tuomet dalinis pažinimas bus pašalintas. Parašius laišką korintiečiams praėjo nemažai metų. Tada Paulius parašė laišką efeziečiams, kuriame jis jau neberašo, kad bažnyčiai yra duodamos tokios dvasinės dovanos kaip kalbėjimas kalbomis, gydymo dovana ar stebuklų darymas. Tuo metu, kai Paulius rašė laišką efeziečiams, Dievas jau nebedalino tų dovanų bažnyčioms, o tik davė apaštalus, pranašus, evangelistus, pastorius ir mokytojus.

Nebėra jokių dovanų, kurias Dievas buvo davęs korintiečiams – tai jau buvo praeitis, tie dalykai jau buvo išnykę.
Kokiu gi tikslu buvo duoti apaštalai, pranašai, evangelistai, pastoriai ir mokytojai? Ef. 4:12 rašoma: „šventųjų tobulinimui, tarnystės darbui...“ Taigi Dievas davė apaštalus, pranašus, evangelistus, pastorius, mokytojus šventųjų tobulinimui, tarnystės darbui, kad ištobulinti šventieji atliktų tarnystę. Po dar kurio laiko, rašydamas paskutinį savo laišką, Paulius rašo 2 Tim. 3:16, 17: „visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, papeikimui, pataisymui, teisumo pamokymui – kad Dievo žmogus būtų tobulas, visiškai aprūpintas visiems geriems darbams.“ Taigi jau yra duotas visas Raštas (2 Tim. 3:16), kuris ištobulina tikintįjį, visiškai jį paruošia visiems geriems darbams. Todėl atėjus „tobulam“, būtent visam užbaigtam Raštui, jau nebereikėjo dalinio pažinimo (1 Kor. 13:8-10).

Taigi šiandien Dievas nebedaro jokių stebuklų, jokių gydymų, nebėra jokių kalbos dovanų, jokių pranašystės, apaštalų ir kitų dovanų, nes jos jau nebereikalingos, kadangi jau yra duotas visas pažinimas ir dalinio pažinimo nebereikia
. Tiesa, šiandien bažnyčiose tebėra pastoriai, bet tai jau nebe dvasinė dovana, bet pats tikintysis turi išlieti nemažai prakaito prie Biblijos, kad Dievo žodis jį išugdytų, ištobulintų tapti geru pastoriumi. Kai Dievas dalino pastoriaus dovanas, tai žmogui nieko pačiam nereikėjo daryti – pats Dievas suteikdavo galią būti pastoriumi. Tikintysis, kuris šiandien įsivaizduoja turintis kažkokią dvasinę dovaną, negyvena tikėjimu, bet remiasi žmogaus filosofija – juk Biblijoje aiškiai rašoma, jog atsiradus visam raštui nebėra dovanų – gavus visą tobulą pažinimą, visos dvasinės dovanos išnyko, nes jos jau nebereikalingos, kadangi jos teikdavo tik dalinį pažinimą.

Tuomet kyla toks klausimas: „jeigu Dievas šiandien nedaro stebuklų, negydo, jei nėra jokių kalbos, pranašystės, apaštalų ir kitų dovanų, tai kas tuomet yra, ką gi tuomet Dievas daro, kur Jo galia pasireiškia šiandien?“ Kai Dievas mus išgelbėjo, Jis mums davė Savo Dvasią, per kurią mumyse gyvena Dievas. Dievas Šventoji Dvasia gyvena mumyse ir stiprina mus Savo jėga. Ef. 3:16 sako: „kad Jis pagal Savo šlovės turtus duotų jums būti sustiprintais galybe per Jo Dvasią vidiniame žmoguje“. O kaip gi pasireiškia ta galybė mūsų vidiniame žmoguje?

Kol. 1:11 parašyta: „sustiprinti visa galybe, pagal Jo šlovingą jėgą visam kantrumui ir ilgam kentėjimui su džiaugsmu“. Iš šios eilutės mes nesunkiai galime suprasti, kaip gi pasireiškia mumyse Dievo jėga ir galybė. Akivaizdu, jog Dievas neveikia mumyse stebuklais, išgydymais – Jo galia pasireiškia visiškai kitaip. Dievas yra galingas ir Jis savo jėgą rodo mūsų vidiniame žmoguje, suteikdamas mums kantrumą, ilgą kentėjimą, ir visame tame mes dar turime džiaugsmo. Dievas padaro, kad mes ne tik būtume kantrūs, bet ir kad kančioje turėtume džiaugsmo. Rom. 15:13 sako: „na o vilties Dievas tepripildo jus visu džiaugsmu ir ramybe kai tikite, kad jūs būtumėte pertekę viltimi, per Šventosios Dvasios jėgą“. Štai čia dar kitas dalykas, kaip pasireiškia mumyse Dievo jėga. Dievo galia pasireiškia mūsų vidiniame žmoguje viltimi. Eilutės aiškiai liudija, kad Dievas veikia mūsų vidiniame žmoguje, ir Jo galia pasireiškia mumyse kantrumu, ilgu kentėjimu, džiaugsmu ir viltimi. Viltis Pauliaus laiškuose kalba apie mūsų ateities šlovę, mūsų prisikėlimą.

Rom. 8:21-23 rašoma, kad šiandien visa kūrinija ir mes esame gedimo vergovėje, todėl ir mūsų kūnai genda, serga bei miršta. Tuo tarpu mes nelaukiame, kol Dievas išgydys mus – mes laukiame mūsų kūno atpirkimo, kada mes būsime prikelti ir gausime naują šlovingą kūną, tokį, kokį turi mūsų Viešpats Jėzus Kristus (Fil. 3:20, 21). Taip pat rašoma, kad mes turime viltį tame mūsų prisikėlime ir kantriai to laukiame. Mūsų krikščioniškas gyvenimas remiasi kantrumu, ilgu kentėjimu, viltimi. Mes žinome, kad „mūsų išorinis žmogus nyksta, bet mūsų vidinis žmogus yra atnaujinamas diena iš dienos“ (2 Kor. 4:16). Tai žinodami mes suprantame, kas darosi su mumis. Mums susirgus Dievo žodis moko, kad tai mums atsitiko dėl to, kad mes esame gendančioje kūrinijoje. Mes nesistebime tais dalykais, nes mes žinome, kas dedasi. Dievo Dvasia, gyvenanti mumyse, suteikia mums Dievo galią, sustiprina mus vidiniame žmoguje, kad ištvertume visus sunkumus, turėdami ateities viltį – tą amžiną paguodą, kuri yra Dievo žodyje.

Viską, ką Dievas šiandien daro, Jis tai daro mūsų viduje, mūsų vidiniame žmoguje. 2 Kor. 4:4, 6, 7 rašoma, kad Dievas mūsų širdyse nušvietė šlovingąją Kristaus evangeliją. „Tą lobį (evangeliją) turime žemiškuose induose, kad jėgos gausa būtų iš Dievo, o ne iš mūsų.“ Mums Dievas davė Savo žodį, ir tas žodis gyvena mumyse. Dievas parodo mumyse Savo galią per Savo žodį, per tą šlovingąją Kristaus evangeliją, kurią mums skelbia apaštalas Paulius. Hebr. 4:12 rašoma, kad „Dievo žodis yra gyvas ir galingas“.

Dievo gyvybė ir jėga yra Jo žodyje. Būtent per jį Šventoji Dvasia gyvendama mumyse ir stiprina mus.
Dievas šiandien nekilnoja kalnų, nedaro stebuklų, nekaitalioja aplinkybių, nerodo jokių ženklų, Jis nieko nedaro, kas būtų matoma, bet tik tai, kas nematoma. Dievas atlieka savo darbą tikinčiojo viduje, ten kur nieko nematysi akimis. Jei kas šiandien nori matyti kokius tai Dievo rodomus ženklus, tuomet toks žmogus negyvena tikėjimu, bet regėjimu. 2 Kor. 5:7 rašoma, kad „mes vaikštome tikėjimu, o ne regėjimu.“ Mes šiandien gyvename ne regėjimu, tarsi ieškodami iš Dievo ženklų, žiūrėdami į aplinkybes ir bandydami iš jų išskaityti, ką gi čia Dievas dabar man nori parodyti per vieną ar kitą gyvenimo situaciją. Mes taip negyvename. Nes mes vaikštome tikėjimu.

O kas tai yra tikėjimas?

Rom. 10:17 rašoma: „tikėjimas ateina iš klausymo, o klausymas iš Dievo žodžio“. Taip tikėjimą apibrėžia Biblija.
Tikėjimas – tai ne tikėjimas kuo aš noriu tikėti, bet tikėjimas tuo, ką sako Dievas Savo žodyje.
Taigi „mes vaikštome tikėjimu, o ne regėjimu“ reiškia, jog mes turime vaikščioti pagal tai, ką sako Dievo žodis. Kai mes vaikštome tikėdami tuo, ką sako Dievo žodis, tuomet tas žodis tampa mumyse veiksmingas, nes jis yra Dievo gyvybė, Jo galia. Būtent tai ir rašoma: „Dievo žodis, kuris veiksmingai veikia jumyse, kurie tikite“ (1 Tes. 2:13). Aiškiau ir nebegali būti, pats žodis viską pasako. Būtent Dievo žodis ir yra „Dievo galia mūsų moliniuose induose“ (2 Kor. 4:7), kada mes tikime Dievo žodžiu.
Mes patys negalime tapti kantrūs, ilgai kenčiantys, mes patys iš savęs negalime turėti vilties dėl mūsų ateities prisikėlimo, mes patys nepajėgiame džiaugtis varguose, mes patys iš savęs neturime ramybės sunkiose gyvenimo situacijose.

Kai mes skaitome Dievo žodį, dedamės jį į savo sielą, tada Šventoji Dvasia, gyvenanti mumyse, ima Dievo žodžius ir jais stiprina mus, atnaujina mūsų mąstymą, moko mus. Šventoji Dvasia keičia mus, daro mus panašesnius į Kristų. Gal. 4:19 Paulius rašo: „Mano vaikeliai, dėl kurių aš vėl kenčiu gimdymo skausmus, kol jumyse susiformuos Kristus.“ Toks ir yra Šventosios Dvasios tikslas – per Dievo žodį suformuoti mumyse Kristų, padaryti mus vis panašesnius į Jį, kad mumyse vyrautų Kristaus mąstymas, Jo elgesys, Jo ilgas kentėjimas, kantrumas, ramybė, viltis, nuolankumas, meilė, tikėjimas, džiaugsmas.
Gal. 5:22, 23 yra išvardinti Šventosios Dvasios vaisiai. Pastebėkite, jog tai – ne mūsų vaisiai, bet Šventosios Dvasios. Ne savo pastangomis mes padarome save kantriais, nuolankiais, maloniais, turinčiais džiaugsmą, ramybę, meilę, gerumą. Visas tas savybes suformuoja mumyse Šventoji Dvasia, gyvenanti mūsų kūnuose. Šventoji Dvasia Savo žodžio galia mus keičia, formuoja mumyse Kristų.

O ką mums lieka daryti? Mes turime skaityti Dievo žodžius, kad Šventoji Dvasia galėtų per juos mus pakeisti – kad Dievas galėtų atlikti mūsų vidiniame žmoguje Savo galingą darbą. 1 Tes. 2:13 sako, kad Dievo žodis tampa veiksmingas mumyse, kada mes juo tikime.
Taigi nors Dievas šiandien ir nepasireiškia kokiais nors stebuklais ar išgydymais bei aplinkybių pakeitimais, tai dar nereiškia, kad Jis „atostogauja”. Toli gražu! Nes Dievo galia šiandien pasireiškia mūsų vidiniame žmoguje. Štai kur šiandiena Dievas atlieka Savo galingą darbą.

BET NEPAMIRŠKITE...

Dievas atlieka Savo galingą darbą mumyse tada, kai mes tikime Jo žodžiu.
Nesistebėkime, jeigu prieš mus atsisuka visas pasaulis, nesiklosto aplinkybės ar sunkumai sekioja iš paskos. Tai – ne todėl, kad Dievas mus pamiršo ir mūsų nebemyli. Tie dalykai vyksta todėl, kad mes gyvename gendančioje kūrinijoje ir pasaulyje dominuoja nuodėmė. Mus Dievas paliko šioje žemėje ne tam, kad Jis išsklaidytų visus sunkumus ir, kad mes gyventume tarsi ant vandens plūduriuojančioje valtelėje, be jokių problemų, sunkumų, be jokių rūpesčių, kad viskas eitųsi kaip per sviestą.

Paulius rašo Timotiejui, jog „visi, kurie norės gyventi dieviškai, kentės persekiojimą“ (2 Tim. 3:12). Dievas mus paliko šioje žemėje, kad Jis mus sustiprintų Savo žodžio galia, kad mes, nepaisydami mūsų sunkios kasdienybės, su džiaugsmu Jam tarnautume, žinodami ką Dievas šiandien daro, ir kas mūsų laukia šlovingoje ateityje.
Taigi neieškokime stebuklų, įvairių ženklų, negyvenkime regėjimu, bet gyvenkime tikėjimu, žinodami, ką Dievas daro šiandien ir tuo džiaukimės. Leiskime Dievui pasireikšti mūsų vidiniame žmoguje tikėjimu, tegul Jo galia reiškiasi mūsų moliniuose induose visomis Jėzaus Kristaus savybėmis.

• Kiti straipsniai >

© A.B.U. 2007-2010