Karalystės evangelija visiems mums gerai žinoma evangelija, apie kurią mes skaitome Mato-Jono knygose. Bet ar ši evangelija pirmą kartą buvo pradėta skelbti Jono Krikštytojo, Jėzaus Kristaus bei 12 apaštalų? Atrodo paprastas klausimas, tačiau mažai kas jį sau užduoda.

Kai Jėzus atėjo į žemę, Jis atėjo pas Savo tautą – Izraelį. Mt. 15:24 Jis sako: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis”. Rom. 15:8 rašoma: „Jėzus Kristus buvo apipjaustymo tarnas dėl Dievo tiesos, kad patvirtintų tėvams duotus pažadus”. Kristaus atėjimas buvo nepaprastai svarbus įvykis Izraelio istorijoje, nes pas juos atėjo jiems pažadėtasis Gelbėtojas „išgelbėti savo tautą iš jos nuodėmių” (Mt.1:21). Jo atėjimo tikslas buvo įvykdyti tai, kas buvo Izraelio tėvams pažadėta Senajame testamente.

Tačiau didžioji dalis žydų nelaukė jiems pažadėtojo Gelbėtojo, Mesijo, Karaliaus. Žydai, vos tik išgirdę, kad jiems gimė pažadėtasis Jėzus, „sunerimo” (Mt.2:1-3). Jie turėjo savąjį karalių – Erodą, kurį jie išsirinko iš pagonių. Suaugęs Jėzus skelbė jiems karalystės evangeliją, darė įvairius stebuklus, įrodinėdamas Izraeliui, kad Jis yra Tas, apie kurį jiems buvo kalbėta Mozės įstatyme bei pranašuose. Tačiau kaip žinia, didžioji Izraelio dalis netikėjo evangelija ir neatsivertė, nepaisant to, ką jiems kalbėjo Raštas ir patvirtino Jėzus savo žodžiais bei stebuklingais darbais (Mt. 11:21-24).

Žydų dauguma laikė save teisiais prieš Dievą savais įstatymo darbais, jie neprisipažino esą nusidėjėliai ir pražuvėliai (Lk. 18:10-12). Jėzus jiems kalbėjo Mk. 2:17, kad Jis atėjo „šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių apsigalvojimui”, Jis atėjo gelbėti „pražuvusias Izraelio namų avis”. Kadangi dauguma žydų netikėjo skelbiama karalystės evangelija, Jis jiems kalbėjo Mt. 21:31-32: „muitininkai ir ištvirkėlės pirma jūsų eina į Dievo karalystę, nes Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, ir jūs juo netikėjote; bet muitininkai ir ištvirkėlės juo tikėjo; ir jūs, kai jūs tai matėte, po to nepersigalvojote, kad juo tikėtumėte”. Tolimesnėse eilutėse Jis netikintiesiems žydams sako, kad iš jų bus atimta karalystė ir atiduota tikinčiajam Izraelio tautos likučiui – „mažajai kaimenei” (Mt. 21:43; Lk. 12:32), kurie įtikėjo skelbiama karalystės evangelija.
Ar ši karalystės evangelija buvo pradėta skelbti Mato-Jono knygose?

Kai Kristaus atėjimo laukė tikintieji žydai, kartu su jais laukė ir Jono Krikštytojo tėvas Zacharijas. Gimus Jonui, jo tėvą Zachariją pripildė Šventoji Dvasia. Kaip žinia, Šventoji Dvasia yra Dievas, kuris apreiškė Savo žodį ir jį surašė Biblijoje. Ir štai ką pats Dievas kalbėjo Zacharijo lūpomis Lk. 1:67-73: „Ir jo tėvas Zacharijas buvo pripildytas Šventosios Dvasios bei pranašavo, sakydamas: Tebūna palaimintas Izraelio Viešpats Dievas; nes jis aplankė ir atpirko savo tautą, ir jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose; kaip jis kalbėjo savo šventųjų pranašų burna, kurie buvo nuo pasaulio pradžios, kad mes būtume išgelbėti nuo savo priešų ir iš rankos visų tų, kurie mūsų nekenčia; kad įvykdytų gailestingumą, pažadėtą mūsų tėvams, ir prisimintų savo šventąją sandorą; priesaiką, kurią jis prisiekė mūsų tėvui Abraomui”. Šiais žodžiais Šventoji Dvasia aiškiai kalba apie tai, kodėl Jėzus atėjo į žemę:

Jis atėjo tik pas Izraelio tautą,
Jis atėjo atpirkti ir išgelbėti Izraelio tautą,
Jis atėjo atsisėsti į Dovydo sostą,
Jėzus atėjo atlikti tuos dalykus todėl, kad Izraeliui jie buvo pažadėti Raštuose.

Kadaise pasišaukęs Abraomą, Dievas pažadėjo, kad iš jo gims didelė tauta bei karaliai, ir kad ta tauta paveldės žemę per amžius (Pr. 12:1-3, 13:15-17, 15:18, 17:6-8, 26:4, 28:13-14). Paskui visus tuos pažadus Dievas patvirtino Izraelio tautai (Iš. 3:6-8). Dievas per Mozę pažadėjo Izraelio tautai, kad jie bus Dievo kunigų karalystė žemėje (Iš. 19:4-7; Iz. 61:6; Apr. 5:10; Mt. 5:5, 19:28). Po kiek laiko Dievas pažadėjo Izraelio karaliui Dovydui, kad jo soste sėdės palikuonis ir jo karalystei nebus galo, ji bus amžina (2Sam. 7:11-13). Pranašas Danielius rašo Dan. 2:44, kad ateityje dangaus Dievas įkurs Savo karalystę žemėje, kuri bus amžina, ir ji nebus atiduota jokiai kitai tautai. Iš ankstesnių Rašto eilučių aiškiai matyti, kad ta amžinoji karalystė žemėje neskirta jokiai kitai tautai, o vien tik Izraelio tautai.

Kai Šventoji Dvasia kalbėjo Zacharijo lūpomis, Ji nekalbėjo Izraeliui negirdėtų tiesų, o tik keliais sakiniais išvardino ir patvirtino pažadus, kuriuos Dievas kalbėjo žydams Senajame testamente. Jėzus Kristus būtent ir skelbė Izraeliui tą pačią žinią, kurią jie žinojo, kas buvo anksčiau kalbėta Raštuose. Vienintelis naujas dalykas buvo tai, kad jų tarpe stovėjo Rašte pranašautas Izraelio Mesijas, Karalius, ir jiems pažadėtoji karalystė „jau čia pat”.

Izraelitai iš Kristaus atėjimo tikėjosi vienintelio dalyko – jiems pažadėtos karalystės žemėje atkūrimo, ir tai natūralu, nes tokius pažadus jiems davė Dievas. Po prisikėlimo, per 40 dienų laikotarpį Jėzus Kristus atvėrė savo mokiniams supratimą, kad jie suprastų Raštus, ir mokė juos iš Raštų apie tą karalystę (Lk. 24:27,44-45; Apd. 1:3). Todėl nenuostabu, kad jie po šių Jėzaus pamokų Jo paklausė: „Viešpatie, ar Tu šiuo laiku vėl atkursi Izraelio karalystę?” Jie uždavė Jėzui Kristui tokį klausimą ne iš savo išminties, bet remdamiesi Jo 40-ties dienų mokymu. Jėzus juos būtent ir mokė apie karalystę, pažadėtą Izraelio tautai, kurią Jis ateityje atkurs žemėje.

Dievas dykumoje per Mozę pažadėjo Izraeliui juos atvesiąs į žemę, plaukiančią pienu ir medumi, kitais žodžiais Dievas pažadėjo juos ivesiąs į Savo poilsį.
Hbr. 3:15-19, 4:1-6 rašoma, kad dykumoje Mozė skelbė Izraeliui evangeliją apie įėjimą į Dievo poilsį, į kurį jie neįėjo dėl netikėjimo. Lygiai ta pati evangelija skelbiama ir Hebrajų laiško skaitytojams, perspėjant žydus, kad jie tikėtų tam, kad galėtų įeiti į Dievo poilsį. Šios Hebrajų laiško eilutės teigia, kad tiek Senojo testamento, tiek Naujo testamento žydams skelbiama ta pati evangelija, žadanti įėjimą į Dievo poilsį, į kurį įeis tikintys izraelitai. Ateityje tikintieji žydai paveldės karalystę jiems pažadėtoje žemėje, jie įeis į Dievo poilsį. Ši karalystė Mato-Jono knygose vadinama dangaus karalystė. Ji vadinama dangaus karalyste ne todėl, kad ji bus danguje, bet todėl, kad jos prigimtis yra dangiška – ją įkurs „dangaus Dievas”, kaip rašoma Dan. 2:44.

O kaip dėl Kristaus kūno bažnyčios, ar karalystės evangelija ir joje duoti pažadai skirti mums?

Apaštalas Paulius rašo savo laiškuose, kad mums nėra pažadėta karalystė žemėje, nes mūsų karaliavimas bus danguje – Ef. 1:3, 2:6; Fil. 3:20; Kol. 3:1-2. Mes nebūsime Dievo karališkoji kunigija, kaip Izraelis. Izraelį sudaro 12 Izraelio genčių, o mes esame Kristaus kūnas, kuriame nėra nei žydo nei pagonies. Mes esame visiškai naujas kūrinys, apie kurį niekur Biblijoje nerašoma, vien tik Pauliaus laiškuose, nes Kristus šią „paslapties” informaciją apie Kristaus kūną apreiškė tik Pauliui – Gal. 1:11-12; Ef. 3:1-3; Kol. 1:25-26; Rom. 16:25-26.
Apaštalas Paulius tuo tarpu skelbė ne karalystės, o „malonės evangeliją” (Apd. 20:24). Jis skelbė „neapipjaustymo” evangeliją, kuri skiriasi nuo Petro skelbiamos „apipjaustymo evangelijos” (Gal.2:7, 9). Paulius rašo Rom. 11:13, kad jis yra mūsų – pagonių apaštalas, skelbiantis mums skirtą evangeliją iš Dievo (1 Tim.2:7; 2 Tim. 1:9-11; Ef. 3:1,8; Kol.1:27). Mums skirta žinia iš Dievo ne karalystės, o malonės evangelija, kuri mums surašyta Pauliaus laiškuose nuo laiško Romiečiams iki laiško Filemonui.

Taigi, išsiaiškinome jog:
Karalystės evangelija buvo pradėta skelbti Senajame testamente
Karalystės evangelija buvo skelbiama Izraelio tautai
Karalystės evangelija susijusi su karalyste pažadėta Izraelio tautai
Karalystės evangelijos tikslas įkurti karalystę žemėje
Karalystės evangelija nėra skirta mums, Kristaus kūnui.

• Kiti straipsniai >