Viltis visuomet suprantama kaip teigiamas, gera žadantis, naujų, gerų pasikeitimų atnešantis dalykas. Lietuvių kalbos žodyne šis žodis apipbrėžamas kaip vylimasis, pasikliovimas, tikėjimas, kad įvyks kas laukiama, gera. Nei vienas galvodamas apie viltį, nenusiteikia blogiui.
Pasaulis viliasi geresne ateitimi, geresnėmis gyvenimo sąlygomis, geresniais politiniais santykiais, geresne ekonomine sitaucija, geresniu išsilavinimu, geresniais moksliniais laimėjimais, medicinos pasiekimais ir kitais teigiamais pasikeitimais, kurių galima siekt ir laukti šioje žemėje. Tačiau kuo ilgiau žmonija gyvena, tuo rečiau tie lūkesčiai pasitvirtina: vis labiau nusiviliama politiniu gyvenimu, mokslu, vis bejėgiškesnė darosi medicina, vis labiau iškrypsta visuomenė, ekonominė padėtis niekada nėra pastovi, auga bedarbystė, žmonės vis labiau teršia gamtą, kol patys pradeda nykti, ir taip toliau...
Pasaulio viltis nėra patikima niekas nėra garantuotas, ar įvyks tai, ko laukiama ir tikimasi. Ji taip ir nepasitvirtina realybėje, tik ir belikdama kaip sąvoka žodynuose.
Biblija taip pat skelbia viltį. Šis žodis labai dažnai vartojamas Dievo knygoje. Tačiau Biblijoje minima viltis yra visiškai kitokia, nei pasaulio. Dievo žodyje skelbiama viltis yra susijusi su dviem pagrindiniais dalykais. Pirmiausia, ši viltis siejasi su prisikėlimu amžinajam gyvenimui, antra, ji tikrai išsipildys, ji yra užtikrinta. Tai mes žinome remdamiesi Dievo žodžiu.
Laiške efeziečiams rašoma, jog Dievas mus, tuos, kurie patikėjome Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi, išsirinko Kristuje prieš pasaulio sukūrimą. Ir dovanojo mums amžiną gyvenimą. Panašiai rašoma ir laiške Titui: ...su viltimi amžinojo gyvenimo, kurį negalintis meluoti Dievas pažadėjo prieš pasaulio prasidėjimą. (Tit. 1:2)
Šie žodžiai, kuriuos parašė pagonių apaštalas Paulius, yra skirta mums, esantiems Kristuje, išgelbėtiems per Dievo malonę, kurie patikėjome Gelbėtojo Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus dėl mūsų. Taigi mes, esantys Kristuje, Kristaus kūne, gavome iš Dievo pažadą amžinojo gyvenimo viltį, kuri išsipildys.
Mes dažnai žadame įvairius dalykus, norėdami vieni kitiems gero, tačiau labai dažnai mūsų pažadai neišsipildo. Dažniausiai tai įvyksta todėl, kad mes pakeičiame savo nuomonę arba dėl įvairių kliūčių nepajėgiame ištesėti savo pažado. Tačiau Dievo mums pažadėta viltis išsipildys todėl, kad ją pažadėjo negalintis meluoti Dievas. Mes įsivaizduojame, kad Dievas yra Visagalis ir Jis gali padaryti viską, ką Jis sugalvoja. Tai ne visai tiesa. Dievas ne viską gali padaryti Jis negali meluoti. Dievas savo prigimtimi negali daryti nuodėmės, taip kaip mes. Mes galime meluoti, nes mes turime nuodėmingąją prigimtį, kurią paveldėjome iš savo protėvio Adomo. Bet Dievas yra be nuodėmės. Ir žinojimas, kad Dievas ne melagis, kad Jis kalba tik tiesą, užtikrina tą faktą, jog Juo galima pasitikėti. Todėl ir amžinojo gyvenimo viltis mums yra užtikrinta, nes ją mums davė tiesakalbis Dievas. Žinant, kad visi Dievo žodžiai Biblijoje yra tiesa, mums nekyla jokių abejonių, ar jais pasitikėti, ar ne, ar mūsų viltis yra užtikrinta, ar tai tik fantazija apie šviesią ateitį.
Pagrindinis dalykas, užtikrinantis tą prisikėlimo viltį tai Kristaus mirtis ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir Jo prisikėlimas iš numirusių. Be šito įvykio mūsų prisikėlimas būtų neįmanomas, nes mes savęs negalime prikelti, tam reikia Dievo galios. Todėl apaštalo Pauliaus laiškuose pagrindinė tema yra prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas Kristuje Jėzuje. 1-ame laiške korintiečiamsrašoma: kadangi per žmogų atėjo mirtis, per žmogų atėjo ir mirusiųjų prisikėlimas. Nes kaip Adome visi miršta, taip ir Kristuje visi bus padaryti gyvi. (1Kor. 15:21-22)
Iš Adomo mes paveldėjome tiek dvasinę, tiek ir fizinę mirtį, tačiau per Kristų žmogus paveldi prisikėlimą, amžiną gyvenimą. Jis ant kryžiaus nugalėjo mirtį, ir savo pergalę įrodė tuo, kad prisikėlė iš numirusiųjų.
Mes nei vienas to negalime padaryti, mes nematėme nei vieno iš mūsų giminaičių ar pažįstamų, kurie po savo mirties imtų ir atsikeltų iš karsto, nusišluostytų nuo veido žemes ir kaip niekur nieko prisijungtų prie visų dar tebegyvenančių. Mes nepajėgūs išsilaisvinti iš mirties pančių, ir nuo to momento, kai mes išleidžiame paskutinį oro kvapą, mirtis pasigriebia mus savo šaltais kaulėtais pirštais.
Todėl mus, patikėjusius Jo kryžiaus auka, Kristus išlaisvino iš mirties pančių. Kadangi mes Juo pasitikėjome, tai ir mums, kaip Kristui, mirtis nebeturi galios, mes iš Dievo gavome amžinąjį gyvenimą. Žinoma, mes mirsime fizine mirtimi, paliksime šį žemiškąjį kūną, bet mūsų siela keliaus pas Viešpatį, kaip rašoma 2-ame laiške korintiečiams, 5-skyriuje, 8-je eilutėje, o vėliau būsime prikelti.
Pasauliečiui mirtis yra pralaimėjimas, nes jo visos viltys susijusios su gyvenimu žemėje, ir atėjusi mirtis viską sugriauna. Tačiau mums, išgelbėtiems Kristaus krauju, mirtis yra laimėjimas, nes po mirties mes atsidursime pas Viešpatį Jėzų Kristų. Mes į mirtį žiūrime kaip į teigiamą dalyką, nes mūsų viltis nėra gyvenimas žemėje, mūsų likimas danguje pas Viešpatį. Todėl kuo tikintysis labiau sensta, tuo greičiau artėja jo laukiama diena, kai jis paliks šio pasaulio vargus ir iškeliaus pas Viešpatį. Laiške efeziečiams rašoma: net kai mes buvome mirę nuodėmėse, atgaivino mus kartu su Kristumi (jūs esate išgelbėti malone) ir prikėlė mus kartu, ir pasodino mus kartu dangaus vietose Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais jis savo gerumu mums per Jėzų Kristų parodytų beribius savo malonės turtus. (Ef. 2:5-6)
Mes buvome dvasiškai mirę, bet dabar mes esame atgaivinti kartu su Kristumi, mes jau dabar esame gavę amžinąjį Dievo gyvenimą. Dievo akimis žiūrint, mes jau dabar sėdime danguje Kristuje Jėzuje, Jo akyse mūsų prisikėlimas jau įvykęs. Aišku mes dar nesame prikelti, dar tebevaikštome žemėje savo fiziniame kūne. Bet Dievas mums rašo, kad mes jau sėdime danguje Kristuje Jėzuje, norėdamas mus užtikrinti, jog mūsų prisikėlimas tėra laiko klausimas. Dievas jau viskuo pasirūpino, tereikia sulaukti Dievo paskirtos valandos. Šitie Laiško efeziečiams eilutės žodžiai mums yra kaip garantas, jog tai, kas Dievo suplanuota, bus įvykdyta.
Prieš keletą metų man teko išgirsti iš vieno tikinčiojo, sakant, jog jis bijo mirti. Buvo labai keista išgirsti tai iš tikinčiojo lūpų, juk Kristus mirė už jo nuodėmes ant kryžiaus ir Savo prisikėlimu dovanojo jam amžiną gyvenimą. Tačiau tai buvo tikintysis, kuris nežinojo, ką yra gavęs iš Dievo, kuris nežinojo tų dalykų, apie kuriuos rašoma Biblijoje. Jis buvo kaip žmogus, neturintis vilties, kuris nežino, kas su juo atsitiks po mirties.
Mūsų apaštalas Paulius mums rašo 1-ame laiške tesalonikiečiams, 4 skyriuje: Bet aš nenoriu, broliai, kad jūs būtumėte nežinantys apie tuos, kurie yra užmigę, kad jūs neliūdėtumėte kaip kiti, kurie neturi vilties."
Dievas nenori, kad mes nežinotume apie tai, kas gi atsitinka su tais tikinčiaisiais, kurie yra užmigę (mirę fizine mirtimi). Kai tikintysis nežino, kas bus po mirties, jis yra nežinantis, neišmanantis, ir pradeda liūdėti kaip žmogus, neturintis vilties, lygiai kaip netikintis žmogus. Apaštalas Paulius mums rašo, kad mes nebūtume neišmanantys, nežinodami, kas su mumis atsitiks, kai mirsime, bet kad žinotume apie savo prisikėlimo viltį. Šitame pačiame laiške apaštalas Paulius mums išdėsto ir mūsų prisikėlimo detales: Bet aš nenoriu, broliai, kad jūs būtumėte nežinantys apie tuos, kurie yra užmigę, kad jūs neliūdėtumėte kaip kiti, kurie neturi vilties. Nes jeigu mes tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, lygiai taip ir tuos, kurie miega Jėzuje, Dievas atves su juo. Nes tai mes jums sakome Viešpaties žodžiu, kad mes, kurie esame gyvi ir pasilikę Viešpaties atėjimui, nepralenksime tų, kurie yra užmigę. Nes pats Viešpats nusileis iš dangaus su šauksmu, su archangelo balsu ir su Dievo trimitavimu, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmi; tuomet mes, kurie esame gyvi ir pasilikę, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore, ir taip mes visada būsime su Viešpačiu. Todėl guoskite vienas kitą šitais žodžiais.
Šiose eilutėse rašoma apie Kristaus atėjimą pasiimti mūsų, savo Kūno, savo Bažnyčios, tai bus pirmas Kristaus ir jo kūno (Kristaus kūno) susijungimas. Iki šiol mes, Kristaus kūnas, dar nesame susijungę su kūno Savininku, tas susijungimas įvyks ore, kai Kristus mus pasiims. Kai Kristus ateis, vieni tikintieji bus užmigę, t.y. mirę Kristuje, o kiti dar bus gyvi žemėje. Pirmiausia bus prikelti mirusieji Kristuje, o po to tie, kurie bus išlikę gyvi, bus pagauti į debesis, ir visi susitiksime su Viešpačiu. 1-ame laiške korintiečiams, 15-ame skyriuje rašoma, kad šis mūsų prisikėlimas įvyks akimirksniu, visa tai įvyks nepaprastai greitai akimirksniu. Ir nors tai įvyks žaibiškai, Dievas surašė visas mūsų paėmimo detales. Šitoks Dievo rūpestis atsispindi visuose apaštalo Pauliaus laiškuose, kuriuose rašoma apie mus, Kristaus kūną, kad mes pažintume savo paskirtį Dievo planuose, ir kad nebūtume nežinantys.
Laiške filipiečiams, 3-iame skyriuje, 20-21-oje eilutėse rašomi šitokie žodžiai: Nes mūsų elgsena yra danguje; iš kur mes ir laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų bjaurų kūną, kad jis būtų padarytas panašus į jo šlovingą kūną...
Čia rašoma apie mūsų naują kūną. Kai Kristus ateis mūsų pasiimti, jis mus prikels su nauju kūnu, mums duos tokį šlovingą kūną, kokį turi pats Viešpats Jėzus Kristus. Laiške korintiečiams 15-ame skyriuje detaliau apibūdinamas mūsų prisikėlimo kūnas, ten rašoma, jog jis bus nemirtingas, negendantis, galingas, šlovingas. Kad ir kaip mes besirūpintume savo dabartiniu fiziniu kūnu, mes niekada nepasieksime tokio rezultato. Mūsų dabartinis fizinis kūnas, palyginus su būsimuoju prisikėlimo kūnu yra bjaurus, gendantis, mirtingas, silpnas. Pats sveikiausias, stipriausias žmogus pasaulyje neturi nei dalelės tokio kūno, kokį mes gausime prisikeldami. Įvairiuose žurnaluose pilna gražių manekenių ir manekenų nuotraukų, kurie intensyviai prižiūri savo odą, kūną, bet po 50-ties metų jie bijo į save pasižiūrėti veidrodyje, nes kūnas pasenęs, nebegražus, nusilpęs. Be to, nei vienas iš mūsų nėra pajėgus pakilti į orą ir gyventi tarp žvaigždžių, nes žemiškas kūnas nėra pajėgus ten gyventi. Mes sukurti gyventi žemėje, nes danguje mes tiesiog suirtume ten visai kitokia atmosfera, kitokie poveikiai, nepritaikyti mums išgyventi nei sekundės. Todėl mums ir bus duoti kitokie nei žemiški kūnai dangiški kūnai, pritaikyti gyventi danguje.
Taigi: mūsų ateitis yra užtikrinta, Dievas ne tik atleido mūsų nuodėmes, bet ir davė mums prisikėlimo viltį, atidėjo ją mums danguje Kristuje Jėzuje ir paliko mums Raštą, kurio žodžiai mus užtikrina, kad Jis visa tai įvykdys. Nors mes ir žinome savo ateitį, kokia ji bus, tačiau kol kas mes tebegyvename žemėje, mes dar nesame mirę ar prikelti. Todėl mums reikalingas Dievo žodis, kuris mus stiprintų, atnaujintų mūsų mąstymą tais surašytais Biblijos žodžiais. Apaštalas Paulius ragina mus skaityti ir gilintis į jo surašytus laiškus, kuriuos jis vadina sveiku mokslu, kuris mums suteikia sveiką mąstymą, sveiką, blaivų protą, kad mums neslįstų iš po kojų žemė, kad susiklosčiusios aplinkybės neišmuštų mūsų iš pusiausvyros.
Vienai tikinčiųjų šeimai sunkiai susirgo vaikas ir visa bažnyčia įnirtingai meldėsi, kad Dievas išgydytų tą vaikelį. Praėjus kelioms dienoms vaikas mirė, ir tada bažnyčia vėl įnirtingai meldėsi, kad Dievas jį prikeltų iš numirusių. Vaiko kūnas jau pradėjo dvokti, bet Dievas jo taip ir neprikėlė. Labai skaudu prarasti vaiką, tačiau nemažiau skaudu matyti, kai tikintieji nežino, kas dedasi, ką Dievas veikia. Dievas negydo žmonių ir neprikelia jų iš numirusiųjų vien dėl to, kad jie meldžiasi. Būtent todėl šiandien nemažai tikinčiųjų nevaikšto į bažnyčias, nes jie yra nusivylę tuo, kas jose dedasi, žmonės nebepasitiki Dievu, nežinodami, kaip Jis veikia. Kodėl gi Dievas neišgydo tikinčiųjų, dedančių visas viltis į Dievo rankas? Argi Jis jų nemyli? Deja, dažniausiai tikintieji sprendžia apie Dievo meilę pagal tai, kaip jiems sekasi ar nesiseka: jei sekasi, reiškia Dievas myli, o jei nesiseka, reiškia Jis nemyli.
Tačiau štai keletas eilučių iš Laiško romiečiams, kurios nesunkiai išsprendžia iškilusią dilemą ir atsako į daug klausimų: ...aš manau, kad šio dabartinio laiko kentėjimai nėra verti, kad būtų sugretinti su šlove, kuri bus apreikšta mumyse. ... Nes mes žinome, kad visa kūrinija dejuoja ir kankinasi skausme iki šiol. Ir ne tik jie, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmavaisius, ir mes patys dejuojame savyje, laukdami įvaikystės, būtent mūsų kūno atpirkimo. Nes mes esame išgelbėti viltimi, bet viltis, kuri yra matoma, nėra viltis, nes ką žmogus regi, kodėl jis to vis dar viliasi? Bet jei mes viliamės to, ko nematome, tada mes su kantrumu to laukiame. (Rom. 8:18-25)
Mes visi gyvename gedimo vergovėje, mūsų kūnai genda, sensta ir miršta, o ligoninės ir kapinės tai akivaizdžiai paliudija. Gyvendami gendančiuose kūnuose, mes nelaukiame, kad Dievas mus išgydytų, ir labai svarbu tai pastebėti, mes laukiame visiškai kito dalyko. Mes viliamės to, ko nematome ir kantriai to laukiame. Fizinis kūnas ir jo išgydymas yra matomi dalykai, o mes gyvename vildamiesi nematomais dalykais, mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu (2Kor. 5 skyrius). Šiose Laiško romiečiams eilutėse labai aiškiai parašyta, ko mes laukiame, gyvendami sugedusiuose kūnuose mes laukiame įvaikystės, būtent mūsų kūno atpirkimo.
Kūno atpirkimas Biblijoje reiškia tikinčiųjų prisikėlimą nauju kūnu. Kol kas atpirkta tik mūsų siela, bet mūsų kūnas dar nėra atpirktas, to mes dar tik laukiame. Taigi nors ir dejuojame savo gendančiuose, sergančiuose, mirštančiuose kūnuose, tačiau mes nelaukiame mūsų fizinio kūno išgydymo mes su kantrumu laukiame to, ką iš tiesų mums Dievas pažadėjo laukiame naujo, amžino, negendančio, nemirtingo, šlovingo, galingo kūno, kurį gausime prisikėlime. Todėl ir rašoma, kad mes viliamės to, ko nematome, mūsų prisikėlimo nauju kūnu. Ir visiškai nesvarbu, kiek ilgai mes Dievo prašysime, kad Jis išgydytų mūsų sergantį kūną, Jis to nepadarys. Ne todėl, kad Jis to negali ar nenori padaryti, bet todėl, kad Jis to nežadėjo padaryti. Jis mums yra numatęs kur kas geresnį dalyką kūną, kurio nebereikės niekada gydyti. Argi mes esame nuskriausti, kad turime trumpai pagyventi gendančiame kūne, o vėliau gausime nemirtingą ir negendantį kūną? Kas gi iš mūsų gali padaryti geriau nei Dievas?
Tačiau Dievas ir mūsų gendančius kūnus panaudoja geram darbui. Jis mus guodžia šiais žodžiais: aš manau, kad šio dabartinio laiko kentėjimai nėra verti, kad būtų sugretinti su šlove, kuri bus apreikšta mumyse. Jei mes susergame, ar atsitinka kokia nelaimė, tai nereiškia, kad Dievas mus baudžia ar mūsų nemyli, bet atvirkščiai, per mūsų vargus Dievas stiprina mus, ugdo mumyse kantrybę, guosdamas mus Rašto žodžiais. Nors mes ir vargstame, tačiau mes žinome, kad ateities Kristaus šlovė, kuri bus apreikšta mumyse, net neverta, kad būtų sugretinta su dabartiniais žemiškais vargais. Tai žinodami, mes priimame savo vargus ne kaip mūsų priešus, bet kaip savo draugus, kurie pagimdo mumyse kantrumą. Žiūrėdami į šviesią ir nepaprastai džiaugsmingą ateitį mes galime daug lengviau pakęsti dabartinius vargus, kokie jie bebūtų. Jeigu jums kas pasakytų: Jei tu šią savaitę išveši iš tvarto visą mėšlą, patręšti laukus, suskaldysi krūvą malkų, sukrausi jas į malkinę, aparsi žemę, apsėdi daržus, perdažyti trobos sienas, pakeisti stogą, sudėsi naujus langus, sukalsi naujas grindis, tai po savaitės darbo visą savo likusį gyvenimą nemokamai galėsi važinėti po visą pasaulį į pačias geriausias poilsiavietes, nemokamai maitintis pačiu geriausiu maistu, gyventi pačiuose geriausiuose namuose, važinėti pačiais geriausiais automobiliais, argi jūs nepriimtumėte tokio pasiūlymo? Lygiai tas pats ir mums gyvenantiems žemėje. Mes žemėje gyvename labai trumpai palyginti su būsima amžinybe, kuri niekada nesibaigs. Todėl ir mūsų žemiški vargai yra kaip lašelis šlovingos amžinybės jūroje. 2-ame laiške korintiečiams 4-ame skyriuje rašoma: ...tas, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, prikels ir mus per Jėzų ir pristatys mus su jumis. Dėl šios priežasties mes nenusilpstame; bet nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, tačiau vidinis žmogus yra atnaujinamas diena iš dienos. Nes mūsų lengvas sielvartas, kuris yra tik akimirkai, gamina mums žymiai labiau viršijantį amžiną šlovės svorį; tuo tarpu mes žiūrime ne į dalykus, kurie yra matomi, bet į dalykus, kurie yra nematomi; nes dalykai, kurie yra matomi, yra laikini, bet dalykai, kurie yra nematomi, yra amžini."
Pastebėkite, jog mūsų sielvartas yra lengvas, palyginus su amžinos šlovės viršijančiu svoriu. Mūsų žemiškas sielvartas tėra gramas palyginus su tūkstančiais tonų dangiškos šlovės.
Jeigu mes atnaujiname savo mąstymą Dievo žodžiais, mes pradedame mąstyti ir viską vertinti Dievo surašyta išmintimi. Mes pradedame suvokti, kad žemiški vargai mūsų nežlugdo, bet atvirkščiai pasitarnauja mūsų ateinančiai šlovei.
Dievas nenori, kad mes būtume nežinantys, nenutuokiantys, kas vyksta mūsų krikščioniškame gyvenime, kas bus su mumis ateityje. Jis nori, kad mes turėtume viltį, tvirtai žinodami iš Rašto, kas su mumis bus ir kaip mums gyventi dabar, laukiant tos palaimintos vilties ir didžiojo Dievo bei mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovingojo pasirodymo. (Titui 2:13)
Kiti straipsniai >