Neretai bažnyčioje nuo sakyklos ar šiaip tikinčiųjų grupelėse girdima frazė: „Tau reikia išpažinti savo nuodėmes Dievui“. Ir patvirtinti tokiam argumentui dažniausiai cituojama 1 Jn. 1:9 – „Jei mes išpažįstame savo nodėmes, jis yra ištikimas ir teisingas, kad mums atleistų mūsų nuodėmes ir apvalytų mus nuo viso neteisumo“. Tačiau prieš vertinant šią eilutę paviršutiniškai, verčiau panagrinėkime ją plačiau, atsižvelgdami į visą kontekstą.

Visų pirma, apaštalas Jonas, kuris parašė šį laišką, drauge su Petru ir Jokūbu buvo apipjaustytųjų tarnai (kaip žinia, vaidnamasis „apipjaustymas” Biblijoje yra Izraelio tauta), kaip rašoma Gal. 2:9. Labai verta skaitant Bibliją pastebėti, kam laiško autorius rašo, nes tai labai padeda geriau įvertinti kontekstą. Jokūbas rašo Jok. 1:1 – „Jokūbas, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnas, dvylikai plačiai pasklidusių genčių“. Kaip žinia, dvylika genčių Biblijoje yra dvylika Izraelio genčių. Vien perskaičius pirmąją eilutę paaiškėja, kad Jokūbas savo laišką skiria Izraelio tautai. Ir tai nei kiek nekeista, nes Gal. 2:9 ir rašoma, kad Petras, Jonas ir Jokūbas buvo siųsti pas Izraelio tautą. Todėl ir laiškai, kuriuos šie trys apaštalai rašė, visi jie buvo skirti Izraelio tautai, ką patvirtina ir Jokūbo kreipimasis laiške į dvylika Izraelio genčių. Apaštalas Jonas, būdamas apipjaustymo tarnas, taip pat rašė savo laiškus Izraelio tautai, ir tai, kas rašoma 1 Jn. 1:9, yra skirta Izraelio tautai.

Ir ką tad reiškia šis nuodėmių išpažinimas? Kad galėtume atsakyti į šį klausimą, vertėtų prisiminti Izraelio tautos istoriją.
Dievas išvedė iš Egipto Izraelio tautą, kurią Jis pagimdė per Abraomą, kad jie būtų Dievo tauta žemėje. Viešpats per Mozę davė jiems įstatymą. Mozės įstatymas nebuvo duotas niekam kitam, vien tik Izraelio tautai (Rom. 9:4-5, 2:17-20). Dievas įsakė Izraeliui laikytis visų Jo įsakymų ir nuostatų. Jis kalbėjo Izraelio tautai, kad, jeigu jie laikysis visų Jo surašytų žodžių, tuomet, kaip rašoma Kun. 26:1-13 ir Įst. 28:1-14, Dievas juos palaimins, Jis suteiks jiems tobulą sveikatą, žemė duos gausų derlių, Jis sunaikins visus Izraelio tautos priešus, žodžiu žydai klestės žemėje visokeriopai.
Taip pat Dievas perdavė Izraelio tautai ir blogą žinią, juos perspėdamas, kad, jeigu jie neklausys Dievo žodžio, nevykdys viso to, kas surašyta Mozės įstatyme, tuomet Dievas juos atitinkamai baus. Kuo daugiau jie Dievo neklausys, tuo baisesnė bus bausmė – Kun. 26:14-39; Įst. 28:15-68.

Bet... nepaisant bausmių už Izraelio kaltes, Dievas parūpino jiems kelią susigrąžinti Viešpaties palankumą. Dievas sako jiems Mozės įstatyme, kad, jeigu jie išpažins savo nuodėmes, jog pripažins, kad jie neklausė įstatymo žodžių, ir jeigu jie gręšis į savo Viešpatį Izraelio Dievą visa širdimi, tuomet Dievas atleis visus jų nusikaltimus. 2 Krn. 7:14 Viešpats sako: „Ir jei Mano tauta, kuri vadinasi Mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos Mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę.“ Panašiai rašoma ir Kun. 26:40-43 bei 2 Krn. 6:36-39.

Senajame testamente aprašoma, kaip Izraelo tauta neklausė Mozės įstatymo, paliko savo Viešpatį ir nusekė ištvirkauti su pagonių dievais. Dievas juos už tai baudė pagal Mozės įstatyme surašytus žodžius – Kun. 26:14-39; Įs. 28:15-68. Kuo labiau Izraelis neklausė savo Dievo, tuo labiau Jis juos baudė. Galiausiai jų bausmė pasiekė paskutinę stadiją, ir tada Dievas atidavė juos į priešų rankas, Jis ištrėmė juos septyniasdešimčiai metų į Babiloną. Tremties metu Izraelio tarpe buvo ir Viešpačiui ištikimų izraelitų. Jie, skaitydami įstatymą bei pranašus, suprato, kad jie yra ištremti į Babiloną už savo kaltes ir Dievas juos apleido. Tačiau žinodami iš Mozės įstatymo Dievo pažadus, jie išpažino Viešpačiui savo ir viso Izraelio nuodėmes, kaip Dievas jiems buvo nurodęs. Vienas iš tokių pavyzdžių, kaip pranašas Danielius išpažino Izraelio nuodėmes: „...aš, Danielius, supratau pagal knygas metų skaičių, apie kurį Viešpaties žodis buvo duotas pranašui Jeremijui, kad Jeruzalė bus apleista septyniasdešimt metų. Aš nukreipiau savo veidą į Viešpatį Dievą malda ir maldavimais su pasninku, ašutine ir pelenuose... Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės, maištavome, atmetėme Tavo potvarkius ir nuostatus... Viešpatie, mums, mūsų karaliams, kunigaikščiams ir mūsų tėvams gėda, nes mes nusidėjome Tau... Mes nepaklusome Viešpaties, savo Dievo balsui, kad elgtumėmės pagal Jo įsakymus, kuriuos Jis mums davė per savo tarnus pranašus... Visas Izrealis sulaužė Tavo įstatymą ir nusisuko, kad neklausytų Tavo balso. Tada išsiliejo ant mūsų Tavo prakeikimas, kaip parašyta Dievo tarno Mozės įstatyme, nes mes jam nusikaltome. Jis įvykdė Savo žodį, pasakytą prieš mus ir mūsų teisėjus, kad Jis užleis didelę nelaimę. Nes niekur po dangumi nėra to buvę, kas įvyko Jeruzalėje. Kaip parašyta Mozės įstatyme, visos tos nelaimės užgriuvo mus... Kai aš meldžiausi ir išpažinau savo bei Izraelio tautos nuodėmę...“ (Dan. 9:2-20).

Tokios pat izraelitų išpažintys aprašomos Ezr. 10:10-14; Neh. 1:6-11; 2 Kr. 6:36-39. Taip pat ir Jonas Krikštytojas skelbė, kad izraelitai išpažintų savo nuodėmes ir pasikrikštytų vandeniu (Mt. 3:5-6). Labai aiškiai matyti, kad Danielius suprato iš Kunigų 26-to ir Pakartotino Įstatymo 28-to skyrių, kad žydai yra ištremti į Babiloną todėl, kad jie neklausė Dievo. Dievas nubaudė izraelitus lygiai taip, kaip Jis ir buvo perspėjęs Kunigų ir Pakartotino įstatymo knygose. Ir taip pat Danielius įstatymo knygose skaitė, ką reikia daryti, kai yra tokia situacija, jis išpažino savo ir Izraelio nuodėmes Dievui.
Izraelio tautai nuodėmių išpažinimas nebuvo kiekvienos padarytos nuodėmės išpažintis, nes neįmanoma atsiminti visų asmeniškai padarytų nuodėmių ir juo labiau viso Izraelio. Jiems reikėjo išpažinti tai, kad jie neklausė Mozės įstatymo, kaip Dievas buvo jiems nurodęs Kun. 26: 40-43; 2 Krn. 7:14.

Būtent tokia pat išpažintis minima ir 1 Jn. 1:9. Jeigu izraelitai išpažins, kad jie neklausė Dievo įsakymų ir nuostatų, tuomet Dievas „bus ištikimas ir teisingas, kad jiems atleistų jų nuodėmes bei apvalytų juos nuo viso neteisumo“.
Ši išpažintis Dievui atliekama tik vieną kartą, to nereikia daryti pastoviai, pakartotinai. Iš šios Jono laiško eilutės aiškiai matyti, kad išpažinus nuodėmes, Dievas apvalo izraelitus nuo viso neteisumo. Jei Dievas apvalo visą neteisumą, tuomet po apvalymo nebelieka neteisumo, kurį vėliau vėl reikėtų apvalyti. Tai patvirtina eilutė 1 Jn. 2:12, kur rašoma, kad tikinčiųjų nuodėmės jau atleistos. Nusidėjėlis išpažino savo nuodėmes, ir Dievas jas jam atleido ir apvalė jį nuo viso neteisumo, todėl jam nereikia nieko beišpažinėti.

O mums – Kristaus kūnui – ar mums reikia išpažinti nuodėmes? Tam, kad Dievas atleistų mūsų nuodėmes, mums nereikėjo nieko išpažinti, nes mes negyvenome pagal Mozės įstatymą, kuriame izraelitams sakoma išpažinti savo nuodėmes. Izraelitai turėjo išpažinti savo nuodėmes, nes jie buvo Dievo tauta, jie turėjo artimus ryšius su Dievu, todėl kai jie nuklysdavo, jiems reikėdavo išpažinti savo nuodėmes tam, kad Dievas juos vėl priimtų ir atleistų nuodėmes. Tuo metu, kai Izraelis gyveno pagal įstatymą, mes, pagonys, buvome be Kristaus, be Dievo pasaulyje, mes neturėjome jokių santykių su Dievu, mes nebuvome Jam atsakingi už savo veiksmus, nes mus Dievas niekuo neįpareigojo (Ef. 2:11-12). Todėl mums nereikia išpažinti, kad mes nusidėjome prieš Dievą, laužydami Mozės įstatymą, kurio jis mums nedavė. Jonas mums nerašė 1 Jn. 1:9, nes jis, kaip jau buvo paminėta, su Jokūbu ir Petru rašė dvylikai Izraelio genčių. O mums Dievas siuntė apaštalą Paulių, kuris yra mūsų, pagonių, apaštalas (Rom. 11:13). Savo laiškuose jis mums rašo, kad mes negyvename pagal Mozės įstatymą, bet pagal malonę (Rom. 6:14), ir, kad žmogui tereikia tikėti Kristaus krauju, kuriuo jis sumokėjo pilną mokestį už nuodėmes (Ef. 1:7; Rom. 3:25).

Kai mes įtikėjome Kristaus auka ant kryžiaus, Dievas atleido mums visas nuodėmes (Kol. 2:13, 3:13) bei davė mums Savąjį teisumą (Rom. 4:25, 5:1; 2 Kor. 5:21). Visa tai iš Dievo mes gavome per Jo malonę – mes to neužsitarnavome (Ef. 2:8; Rom. 3:24). Tik gyvenant pagal įstatymą reikia užsitarnauti atleidimą ir Dievo palankumą: „jeigu tu darysi gera, tuomet Dievas tau irgi bus geras, bet jeigu tu darysi bloga, tai Dievas tave baus“. O mums, gyvenantiems pagal malonę, nereikia nieko daryti, kad Dievas mus palaimintų ar mums atleistų, nes mes viską gavome nemokamai, dovanai ir to mes neužsitarnavome.

Įstatymas ir malonė skiriasi vienas no kito kaip šiaurė nuo pietų, tai dvi skirtingos Dievo bendravimo formos (Rom. 11:6). Mums – Kristaus kūno tikintiesiems, nereikia išpažinėti nuodėmių, nes mes gyvename pagal malonę ir mums Dievas jau yra atleidęs visas praeities, dabarties ir ateities nuodėmes. Mums taip pat nereikia išpažinėti nuodėmių net jei mes ir gyventume nuodėmėje. Puikus pavyzdys yra korintiečių bažnyčia. Jie gyveno nuodėmėje, kūniškai, tačiau Paulius nerašė, kad jie išpažinų Dievui savo nuodėmes. Jis jiems rašė, kad jie yra šventi ir nuplauti Kristaus krauju bei išteisinti (1 Kor. 1:2, 4-5, 6:11).

Paulius mums rašo ne kad mes išpažintume nuodėmes, bet kad liautumėmės gyventi nuodėmėje. Nuodėmė neturi mums galios, nes mes esame išlaisvinti iš nuodėmės. Mes buvome pakrikštyti į Jėzų Kristų, į jo mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą – mes mirėme nuodėmei, mūsų senasis žmogus nukryžiuotas, paguldytas karste, ir mes prisikėlėme gyventi teisumo gyvenimą (Rom. 6 skyrius). Paulius visuose savo laiškuose mums rašo, kad mes nusivilktume savo nuodėmingąjį senąjį žmogų ir apsivilktume Kristumi, nauju žmogumi, kuris yra sukurtas teisumo darbams.
Mes turime mąstyti ir elgtis pagal tai, kokie mes esame – mirę nuodėmei ir gyvi Dievui.

• Kiti straipsniai >