Vertėjo žodis skaitytojams

„VIEšPATIES žodžiai yra tyri žodžiai, kaip sidabras, išmėgintas žemės krosnyje, septynis kartus išvalytas. Tu juos išlaikysi, o VIEšPATIE, tu juos išsaugosi nuo šitos kartos per amžius“(Ps 12:6-7).
Biblija – ypatinga knyga. Ji save paaiškina, save pristato, save apgina ir save išsaugo iš kartos į kartą. Tai – Visagalio Dievo knyga, kurioje parašyta absoliuti tiesa, nes jos Autorius – negalintis meluoti (Tit 1:2). Ją skaitantis žmogus susiduria su pačiu Dievu, kuris skaito žmogaus mintis ir širdies ketinimus, kaip parašyta Laiške hebrajams. šios knygos žodžiais Dievas ir teis, ir išteisins žmogų. ši knyga daugelį papiktins, bet daugelį ir paguos amžina paguoda. ši knyga parodys, kas trokšta Dievo tiesos, o kas labiau vertina žmogaus išmintį.
Savo paties burna Dievas įkvėpė, apreiškė ir išsaugojo savo žodžius bei davė juos užrašyti į knygą, kad galėtume juos skaityti. Mozei, Jozuei, Jeremijui, Pauliui, Jonui ir kitiems buvo Dievo įsakyta užrašyti Jo žodžius į knygą (Įst 31:9; Joz 24:26; Jer 36:2; Ef 3:3; Apr 1:19 ir t.t.). Taip atsirado originalūs rankraščiai. šalia to, Izraelio raštininkams ir karaliams buvo liepta daryti originalų kopijas, kad kuo daugiau žmonių galėtų skaityti Dievo ištartus žodžius (Įst 17:18; Joz 8:32; Pat 25:1). Per originalų kopijas Dievas išsaugojo Savo žodį ir iki šių dienų – kad ir mes turėtume galimybę bei privilegiją skaityti Jo ištartus žodžius.

Tačiau istorijoje neapseita be žmogaus įsikišimo. Apaštalas Paulius rašo tikintiesiems: „Nes mes nesame kaip daugelis, kurie iškraipo Dievo žodį...“ (2Kor 2:17). Kai Paulius ir kiti apaštalai rašė Dievo duotus žodžius, buvo ir Dievo žodžio kraipytojų. Vieni užrašė Dievo duotus žodžius į rankraščius (originalus), kiti darė jų kopijas, o dar kiti darė iškraipymus. Dievo žodis įgijo savo pasekėjų ir savo oponentų. Nepaisant priešiškai nusiteikusių žmonių, Šv. Rašto rankraščiai buvo kopijuojami ir platinami. Iki šių dienų yra išlikę apie 5400 graikiškų Naujojo Testamento originalo rankraščių kopijų. Jų būtų išlikę kur kas daugiau, jei tikintieji nebūtų buvę persekiojami, jei nebūtų buvę naikinamos NT kopijos. Šių NT originalo kopijų tėvynė – Bizantijos imperija – tos pačios žemės, kur apaštalų laikais kūrėsi pirmosios krikščionių bažnyčios. Todėl NT graikiškų rankraščių tekstas dar vadinamas „bizantiškuoju“. Žlugus Bizantijos imperijai, joje gyvenantys tikintieji išsikėlė į Europą, kartu atsinešdami ir graikiškus NT rankraščius. Visos šios rankraščių kopijos įgijo pavadinimą – „daugumos tekstas“. Tūkstančiai NT kopijų apsigyveno tikinčiųjų namuose ir stiprino jų širdis. Todėl tikrasis NT originalo tekstas yra atpažįstamas toje NT originalo kopijų gausoje. Būtent šį NT „daugumos tekstą“ kruopščiai atrinko ir pakartotinai išspausdino Deziderijus Erazmas, Robertas Stefanus, Teodoras Beza, kurių tekstą į anglų kalbą pažodžiui išvertė KJV vertėjai.

Apart NT „daugumos teksto“, kaip jau buvo minėta, atsirado ir iškraipytų rankraščių, kurių yra išlikę labai nedaug, vos kelios dešimtys. Jų nedaug, nes tikintieji juos atpažino kaip iškraipytus ir juos atmetė. Niekieno neskaitomi ir neplatinami jie išgulėjo įvairiuose vienuolynuose ir smėlio dykumose. Du iš tokių iškraipytų rankraščių yra Codex Vaticanus ir Codex Sinaticus. Londono mokslininkų duomenimis, Codex Vaticanus yra XV amžiuje suklastotas rankraštis, šiuo metu esantis Vatikane. Codex Sinaticus taip pat yra ištirtas, ir nustatyta, kad jame yra 23 000 pataisymų. Įdomu ir tai, kad Vaticanus ir Sinaticus rankraščiai labai skiriasi vienas nuo kito savo tekstu. Taigi jie ne tik skiriasi nuo graikiško NT originalaus teksto, bet dar ir nesutampa vienas su kitu. Blogiausia yra tai, kad Codex Vaticanus ir Codex Sinaticus buvo sujungti į vieną bendrą tekstą, o pastarasis jau išverstas į daugelį kalbų. Šiuo metu JAV yra begalės biblijų: NIV, NASV, ASV ir kt., kurios yra išverstos iš to mišraus teksto. Iš to paties teksto yra išversta biblijų ir į lietuvių kalbą. Bet tai jau nebe Dievo, o pusiau žmogaus, pusiau Dievo žodis.

Anglijos karaliaus Jokūbo paliepimu originalų rankraščių kopijos buvo pažodžiui išverstos į anglų kalbą. Taip atsirado pasaulyje išgarsėjusi karaliaus Jokūbo Biblijos versija (King James Version). Karaliaus Jokūbo versija buvo pradėta 1604 metais ir baigta versti 1611 metais. 1604 metais Anglijos karalius Jokūbas paskyrė 54 vertėjus, kad šie imtųsi versti į anglų kalbą neiškraipytąjį Senojo ir Naujo Testamento tekstą. 47 iš jų iki galo užbaigė pavestą jiems darbą. Šie vertėjai mokėjo daug kalbų, laisvai kalbėjo hebrajiškai ir graikiškai, buvo gerai įvaldę šias kalbas ir jas dėstė universitetuose. Kai kurie iš jų netgi sudarė arabų ir kitų kalbų leksikonus, šiuo metu saugomus Londono bibliotekoje. Po Bizantijos imperijos griūties į Europą atkeliavo Bizantijos graikai, kurie kalbėjo būtent ta kalba, kuria buvo užrašytas Naujasis Testamentas. Nemažai Bizantijos graikų įvairiuose Europos universitetuose dėstė senąją graikų kalbą. Taigi Karaliaus Jokūbo Biblijos vertėjai mokėsi graikų kalbos iš pačių Bizantijos graikų. Jie išmoko būtent tos graikų kalbos, kuria buvo parašyti NT originalai. Todėl Karaliaus Jokūbo Biblijos vertėjai buvo labiausiai pasiruošę versti originalų rankraščių kopijas į anglų kalbą. Be viso to, dar labai svarbu ir tai, kad šie vertėjai visi buvo įtikėję Jėzumi Kristumi kaip savo Gelbėtoju, ir Dievo žodžio išsaugojimą kėlė aukščiau savų interesų ar teologinių įsitikinimų.
Šis lietuviškas (KJV) vertimas yra pažodinis vertimas iš King James Version Biblijos. Pažodinis vertimas yra nepaprastai svarbus, nes Biblijoje rašoma: „...žmogus negyvena vien duona, bet [...] kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES burnos“ (Įst 8:3); ir: „Nes iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nei viena raidelė, nei vienas brūkšnelis jokiu būdu neišnyks iš įstatymo, kol viskas išsipildys“(Mt 5:18). Dievas labai aiškiai sako Savo žodyje, kad kiekviena raidelė yra labai svarbi, nes visa tai Dievas įkvėpė ir ištarė Savo paties burna. Taip pat rašoma: „...tu išaukštinai savo žodį labiau negu visą savo vardą“ (Ps 138:2). Jei Dievas išaukštino Savo Knygos žodžius labiau už Savo paties vardą, tai reiškia, kad Dievas Savo surašytiems žodžiams suteikia didesnę reikšmę nei Savo paties vardui.

Dirbdamas prie šio vertimo, naudojausi S. B. Chylinskio, S. Bitnerio (NT), A. Jurėno, L. Rėzos redaguota, rusų sinodine, rusų KJV (NT), lenkiškąja Gdansko ir K. Burbulio biblijų vertimais. Iš šių biblijų patys artimiausi KJV Biblijai yra B. Chylinskio ir S. Bitnerio lietuviški, rusiškas KJV ir Gdansko lenkiškas vertimai.
Versdamas Naująjį Testamentą, palikau originalo tekste paminėtus piniginius vienetus: denarus, asus, leptas ir t.t., vietoj KJV Biblijoje minimų angliškų monetų.
Skaitytojui gali keistai atrodyti, kad kalbant apie Dievą įvardžiai (jis, jo, jam ir t.t.) parašyti mažąja raide. Taip yra todėl, kad originale įvardžiai taip pat rašomi mažosiomis raidėmis. Be to, Rašte yra tam tikrų vietų, kur ne visada aišku, ką tas įvardis žymi – Dievą ar žmogų.

Rašto vertime sukėliau KJV vertėjų pastabas (pažymėtos simboliu), kuriose jų pateikiami galimi kitokie vertimo variantai, hebrajiški (hbr), chaldėjiški-aramėjiški (chld) ir graikiški (gr) išsireiškimai, vardų ir pavadinimų reikšmės. šalia vertėjų pastabų, parašiau savo komentarų (pažymėti simboliu).

Tai – antrasis šios Biblijos leidimas. Jame, lyginant su pirmuoju, buvo ištaisytos pastebėtos gramatinės bei skyrybos klaidos, kai kurie žodžiai ar išsireiškimai pakeisti tikslesniais sinonimais. Išimti platesni teologiniai komentarai, kurie, jais besidomintiems, palikti elektroniniame šio leidimo variante. Visą sąrašą, kas šiame leidime buvo pakeista, galite rasti čia.

Noriu padėkoti savo Gelbėtojui Jėzui Kristui, kurio Malonės Žodžio dėka ėmiausi šio vertimo darbo. Esu be galo dėkingas savo žmonai Agnei, negailėjusiai nei laiko, nei jėgų, prisidedant prie šio atsakingo darbo. Taip pat dėkoju ir kitiems, vienokiu ar kitokiu būdu talkininkavusiems.
Tikiuosi, šis vertimas pasitarnaus Dievo tikslui ir tikinčiųjų tiesos siekimui.

Darius Kundrotas, vertėjas