Iš tikrųjų, Jėzus siuntė savo mokinius į visą pasaulį – tai nepaneigiama. Tik, manau, būtina pabrėžti kelis svarbius dalykus. Visų pirma, Jėzus siuntė tai daryti ne bet ką, o Izraelio tikinčiuosius. Skaitant bet kokią Rašto knygą svarbu atkreipti dėmesį į tai, kam visa tai adresuojama. Juk mes neiname pas kaimyną skaityti jo laiškų, neva jie mums adresuoti, ar ne taip? Pirmiausia prisiminkime, kokia buvo Jėzaus žemiška misija, kam ji buvo skirta, pas ką jis buvo atėjęs. Mt 15:24 Jėzus sako: „Aš atėjau pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Rom 15:8 rašoma, kad „Jėzus Kristus buvo apipjaustymo tarnas dėl Dievo tiesos, kad patvirtintų tėvams duotus pažadus“. ST Izraelio tautai buvo pažadėta karalystė žemėje ir Mesijo atėjimas. Jėzus, atėjęs pas Izrael,į juos mokė, juos gydė, darė įvairius stebuklus, kalbėjo jiems apie karalystę ne šiaip sau būdamas „geras dėdė“, bet įrodydamas Izraeliui, kad Jis yra būtent tas pats Mesijas, būsimasis Izraelio karalius, apie kurį pranašavo ST raštai. Tą patį patvirtino ir tikintys žydai, sulaukę Jėzaus atėjimo pas Izraelį Lk 1:30-33,67-73. Raštas aiškiai parodo, kad Jėzus buvo atėjęs pas Izraelio tautą. Todėl Jis mokė Karalystės evangelijos ir siuntė jos skelbti ne bet ką, o tuos žmones, pas kuriuos Jis buvo atėjęs. Taigi, kai Jėzus sakė: „Eikite į visą pasaulį, skelbkite karalystės evangeliją kiekvienam sutvėrimui ir krikštykite vandeniu...“, tai jis kreipėsi išskirtinai į Izraelio tautos tikinčiuosius.
Taigi, visų pirma, Jėzus siuntė izraelitus.
Antras labai svarbus dalykas yra tas, kad šis paliepimas bus vykdomas ne bet kada, o tam tikru laiku. Mato 28:18-20 ištraukoje krenta į akis dvi įdomios detalės. Kai Jėzus siuntė mokinius, Jis sakė, kad Jam yra duota visa valdžia danguje ir žemėje ir kad Jis tuo metu bus su mokiniais nuolatos iki pasaulio pabaigos. Kai Izraelio tikintieji skelbs Karalystės evangeliją visoms tautoms, tuomet žemėje su jais nuolatos bus Kristus ir Jis tuo metu valdys dangų ir žemę. Klausimas: ar šiandien Izraelio tikintieji skelbia Karalystės evangeliją visame pasaulyje, ar Jėzus Kristus yra kartu su jais žemėje ir ją valdo? Vargiai. Tuoj paaiškinsiu, kodėl taip yra. Apreiškimo knygoje yra aprašomas septynių metų suspaudimo laikotarpis, apie kurį pranašavo ir Danielius bei Jėzus savo mokiniams. Tuo laikotarpiu Jeruzalės šventykloje sėdės Antikristas ir skelbsis esąs pats Kristus (2Tes 2:1-12). Pačiame septynių metų suspaudimo viduryje arkangelas Mykolas išmes šėtoną iš dangaus į žemę (Apr 12:7-9) ir tik tada prasidės Kristaus valdžia danguje (Apr 12:10). Pasibaigus suspaudimo laikotarpiui Kristus ateis antrą kartą į žemę, į Jeruzalę, įmes šėtoną į bedugnę duobę, įkurs žemėje Savo karalystę ir tada prasidės Jo valdžia žemėje (Mt 25:31; Apr 20:1-4). Tai reiškia, kad iki tol, kol šėtonas ir jo angelai yra danguje, ir kol Jėzus neatėjo antrą kartą į žemę, tol Kristus dar nevaldo danguje ir žemėje. Manau, daugeliui šitoks pareiškimas skamba kaip didžiausia erezija, tačiau taip padiktuoja Raštas. Juk ir Paulius rašo, kad šiandien pasaulio dievas yra velnias, šėtonas, esantis šiuo metu danguje (2Kor 4:3-4; Ef 2:2, 6:12). Lk 4:5-6 rašoma, kad šėtonui yra duota visa valdžia žemėje. Taigi šiuo metu pasaulį valdo ne Kristus, ne Dievas, o šėtonas. Laiške hebrajams rašoma, kad šiuo metu dar nematome, kad viskas būtų padėta po Kristumi (Hbr 2:8). Dievas šiuo metu leidžia šėtonui „siautėti“, klaidinti pasaulį savo melu, bet ateityje Kristus atims iš šėtono valdžią ir tada prasidės Jo amžina valdžia danguje (po šėtono išmetimo iš dangaus) ir taip pat žemėje (kai Kristus ateis antrą kartą į žemę ir joje įkurs savo karalystę). Aš manau, kad pagal Mt 28 sk. įsakymą Izraelio tikintieji eis į visą pasaulį ir skelbs Karalystės evangeliją ateityje, kai valdžia bus atimta iš šėtono, kai Jėzus bus atėjęs antrą kartą į žemę, įkuręs joje Savo valdžią (1000 metų karalystę – Apr 20:1-4) ir buspasilikęs su savo mokiniais nuolatos, iki pasaulio pabaigos (šis pasaulis turės pasibaigti, nes pasibaigus 1000 metų karalystei Dievas sukurs naują pasaulį – naują dangų ir naują žemę). Atėjęs Kristus sudarys su Izraelio tauta naują sandorą, įrašys įstatymą į jų širdis, ir tada visa Izraelio tauta pažins Viešpatį, jiems nebereikės mokyti vienas kito ar kad juos kas mokytų Dievo pažinimo Jer 31:31-34. Tada jie skelbs Dievo žodį pagonims, kad šie irgi būtų Dievo palaiminti Iz 2:1-5; Zch 8:20-23. Šiandien tikrai tai nevyksta žemėje.
Noriu paminėti dar kitą Jėzaus pavedimą Mk 16:15-18. Ten aprašomos įtikėjusiųjų savybės (17-18 eil). Įtikėjusieji kalbės užsienio kalbomis, ims gyvates, galės gerti užnuodytą vandenį ar kokį kitą skystį. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai keistai ir praktiškai netaikytina. Tačiau Apreiškimo knygoje rašoma, kad tame 7 metų suspaudimo laikotarpyje Dievas išlies savo rūstybę ir darys įvairius stebuklus. Vienas iš jų bus tas, kad Jis vandenį padarys nuodingu, ir dėl to išmirs daug žmonių (Apr 8:11). Tuo laikotarpiu Izraelio tikintieji skelbs Evangeliją ir, nors ištroškę atsigers tokio vandens, jis jiems nepakenks, nors aplink juos netikintys žmonės kris nuo jo kaip musės. Taip pat rašoma, kad Antikristas persekios Izraelio tikinčiuosius, bet Dievas jiems parūpins vietą dykumoje ir juos ten maitins 3,5 metų (Apr 12:6,13-14). Aš įsivaizduoju, kiek per tuos 3,5 metų dykumoje bus galima užtikti nuodingų gyvačių! Manau, dėl to Dievas pasirūpino, kad įtikėjusieji galėtų imti jas į rankas ir nenukentėti nuo jų įgėlimų. Taip pat jie kalbės užsienio kalbomis jų net nesimokinę. Per gana trumpą laiką jie evangelizuos tarp pasaulio tautų, kurios kalba savo gimtomis kalbomis. Ta kalbų dovana skelbiantiems žydams bus labai reikalinga – juk jie skelbs Evangeliją užsienio kalba kalbantiems žmonėms. Panašus atvejis buvo Sekminių dieną (Apd 2:7-11).
Taigi manau, kad Mk 16 skyriuje Jėzus duoda įsakymą skelbti Evangeliją per 7 metų suspaudimo laikotarpį. Aš asmeniškai dar nemačiau, kad šių dienų įtikėję žmonės galėtų daryti tokius dalykus, apie kuriuos kalbama Mk 16:17-18. Mačiau, kaip žmonės kalba niekam nesuprantama kalba, tiesiog bet kaip maldami liežuviu ir leisdami tuos pačius garsus, kurių išmokti gali kiekvienas. Bet dar negirdėjau nei vieno, kuris kalbėtų bet kokia užsienio kalba jos visiškai nesimokęs. Šiandien tikrai nėra nei vieno tikinčiojo, turinčio kalbos dovaną, kokią turės tikintys žydai ir kokią buvo gavę žydai per Sekmines. Be to, nemačiau nei vieno tikinčiojo, kuris galėtų paimti nuodingą gyvatę ir kuriam nieko neatsitiktų jai įgėlus. Vėlgi, nemačiau ir tokių, kurie galėtų išgerti nuodingo vandens ir nuo jo visiškai nenukentėti. Tačiau kai tikintys izraelitai skelbs Karalystės evangeliją, jie visi ir kiti įtikėjusieji turės visus tuos ženklus, paminėtus Mk 16:17-18.
Prie to paties tiktų paminėti ir Lk 24 sk. pavedimą, kur jiems įsakoma skelbti pradedant nuo Jeruzalės. Apie tai Lukas pratęsia Apaštalų darbų knygoje, kur rašoma, kad jie turi skelbti Jeruzalėje, paskui Judėjoje, Samarijoje ir galiausiai iki pasaulio pakraščių. Čia jau buvo jiems įsakyta skelbti anuo metu, ką jie ir darė po Sekminių. Tačiau jie toli nepažengė, nes žydai atmetė jų žinią ir Apd 7 skyriuje įvyko Izraelio griuvimas (Apd 7:51-58). Nuo to momento „karalystės mašina“ sustoja, nes Izraelio tauta, kuriai buvo žadėta toji karalystė, nepasiruošusi į ją įeiti dėl netikėjimo. Tuomet Dievas sustabdo Karalystės evangelijos skelbimą ir įveda į pasaulį naują dalyką – tai, ko Jis niekada nebuvo pranašavęs, tai, ką Jis laikė paslėpęs Savyje nuo pasaulio sukūrimo pradžios. Jis atideda į šalį Izraelio tautą ir jiems duotus pažadus ir siunčia išgelbėjimą pagonims, idant pradėtų formuoti naują sutvėrimą Kristaus kūną. Tam tikslui įgyvendinti Jis išgelbėja piktžodžiautoją Saulių ir siunčia jį pas pagonis, kad šis skelbtų jiems šią Dievo paslaptį, naują Evangeliją – ne tą, kuri buvo skelbiama Mato-Jono knygose... Ir tą paslaptį, tą naują Evangeliją, Dievas tebeskelbia šiandien ir skelbs iki tol, kol į Kristaus kūną surinks pagonių pilnumą Rom 11:25. Kai Kristaus kūnas bus užpildytas, užsibaigs Dievo paslapties skelbimas ir Kristaus kūnas bus paimtas pas Viešpatį 1Tes 4:13-18. Tuoj po Kristaus kūno paėmimo į dangų Dievas vėl sugrįš prie Izraelio reikalų ir vėl bus skelbiama Karalystės evangelija. Tada prasidės 7 suspaudimo metai ir naujai pašaukta Izraelio grupė eis toliau skelbti Karalystės evangelijos, idant užbaigtų tą darbą, kurį buvo pradėję jų broliai Apaštalų darbų knygos aprašyme. Jie vykdys Mk 16 sk pavedimą. Pasibaigus suspaudimui ateis į žemę Kristus ir atneš Izraeliui naują sandorą ir jiems žadėtus palaiminimus karalystėje. Tada atpirkti ir palaiminti žydai eis ir skelbs Dievo žodį pagonims pagal Mt 28 sk pavedimą.
Dėl krikštų Hbr 6:1-2. Svarbu pastebėti, kad čia vartojama daugiskaita – „krikštai“. Laiške hebrajams kreipiamasi į žydus, kurie gyvena pagal įstatymą, kuriame mokoma įvairių krikštų. Vandens krikštas ST minimas kaip vandens apiplovimas, kas jis iš esmės ir yra. Atidžiau paskaičius Jn 3:22-26, iš šių eilučių konteksto nesunku pamatyti, kad vandens krikštas – tai vandens apiplovimas. Vandens krikštas ir apiplovimas vandeniu yra sinonimiškos sąvokos. Kai Jonas Krikštytojas krikštijo vandeniu, tai žydams nebuvo kažkokia tai naujovė, nes Mozės įstatyme buvo mokoma apie įvairius apiplovimus vandeniu.
Tuo tarpu Paulius savo laiškuose moko vienintelio, dvasinio krikšto 1Kor 12:13; Rom 6 sk; Ef 4:5. Kai žmogus pasitiki Kristaus auka už savo nuodėmes, Šv.Dvasia pakrikštija jį į Kristaus kūną. Tai krikštas, kuriuo žmogus yra pakrikštijamas į Kristaus mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą. Tokio krikšto nepajėgtų atlikti joks žmogus, tai padaro pats Dievas. Ar kas nors galėtų paimti žmogų ir jį perkelti į Kristaus kūną arba perkelti jį į Kristų į Jo mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą? Tokio dalyko vandeniu nepadarysi, tai neįmanoma. Vanduo tik apiplauna ir nieko daugiau. Pauliaus Evangelijoje aprašomas krikštas yra išskirtinis, apie jį niekur kitur nerašoma. Juk Paulius užrašė niekados anksčiau neskelbtą žinią. Atitinkamai ir apie Kristaus kūno krikštą, apie kurį jis užrašė savo laiškuose, niekur kitur Rašte nemokoma. Be to, tas dvasinis krikštas Kristaus kūnui yra vienintelis – nėra nei vandens, nei jokio kito krikšto. Paulius Kristaus kūnui skelbia vieną krikštą Ef 4:5. Todėl netinka Kristaus kūnui taikyti nei Mato-Jono, nei Apaštalų darbų, nei Laiško hebrajams raštuose minimų krikštų, nes jie yra kiti ir kitiems taikomi krikštai.
< Grįžti į bendrą klausimų sąrašą | Kitas klausimas>
